Nelengva suskaičiuoti visus žymaus kauniečio mokslininko ir išradėjo, profesoriaus Armino Ragausko nuopelnus ir pasiekimus ne vienoje mokslo vystymo srityje. Telematikos mokslo laboratorijos (nuo 2015 m. Sveikatos telematikos mokslo institutas) Kauno technologijos universitete steigėjas ir vadovas, Europos Sąjungos tyrimų grupės „Smegenys ir informacinės technologijos“ direktorių valdybos narys, asociacijos „Scientia Libera“ valdybos narys, inovatorius (sukurti aukštųjų technologijų pramoniniai ir biomedicinos prietaisai serijiniu būdu gaminami Lietuvoje ir eksportuojami į užsienio valstybes), vadovėlių universitetų magistrantams ir doktorantams autorius, doktorantų mokslinis vadovas, tarptautinių mokslinių ir technologijų plėtros projektų iniciatorius ir vadovas. Profesoriaus pranešimus dėmesingai išklauso didžiausių pasaulinių konferencijų dalyviai ir universitetų studentai…
Prof. A. Ragauskas didžiulę dalį savo laiko skiria jo vadovaujamiems bei vykdomiems didelių apimčių tarptautiniams moksliniams tyrimams ir technologijų plėtros projektams, kuriuos finansavo ar finansuoja Europos komisija, JAV gynybos departamentas, JAV armijos departamento, NASA, JAV nacionalinio erdvės biomedicininių tyrimų institutas, Lietuvos ir užsienio bendrovės.
Ar įtemptas kasdienis mokslinis darbas netampa rutina? Juk atsakymo į rūpimą klausimą paieškos nebūna lengvos ir sėkmingos…
Rutina čia neįmanoma… Visos kaupiamos žinios nusėda pasąmonėje. Niekad negali žinoti, kada gausi atsakymą… Jis gali „išplaukti“ visai netikėtai, kartais – ir prabudus iš miego kokią trečią valandą nakties, kartais – po daugybės metų. Kaip tai vyksta – nėra visiškai aišku. Mano darbo tikslas – kaupti emocijas, informaciją, išgryninti žinias, kurios ir yra atsakymas į rūpimą klausimą.
Kodėl rutina neįmanoma medicinoje? Atsakymą galima iliustruoti konkrečiu pavyzdžiu. Antai žmogus serga onkologinė liga, vėžio metastazės išplitusios. Metastazes galima sunaikinti gama spinduliais arba kita radiacija. Bet kartu lygia greta su paciento liga vystomas ir piktybinių ląstelių naikinimo instrumentas – gama peilis, kurio skiriamoji geba, tikslumas yra nuolat didinamas. Gama spinduliais jau galima pataikyti į mažiausias metastazes ir ši geba visąlaik yra didinama. Taip ne tik kartu su liga tobulėjant gydymo technologijoms yra prailginamas paciento gyvenimas. Medicinos technologijų tobulinimas tikrai ne rutina, tai – nuotykis…
Bet iš tiesų Jums reikia labai daug sužinoti, išbandyti, pritaikyti, išplėsti savo galimybių ribas… Ta prasme – tai alinantis darbas, bet Jūs jį vertinate kitaip?
Savo darbą vertinu kaip įdomų gyvenimo kelią, kai už kampo laukia netikėtumas – kartais neigiamas, kartais teigiamas. Atmintyje vis iškyla vieno taksisto, kurio paslaugomis naudojausi Niujorke, švytintis veidas… Kai šio tamsiaodžio nelegalo, kaip paaiškėjo vėliau, atvykusio iš Eritrėjos, paklausiau, kodėl jis tiesiog spindi iš džiaugsmo, šis atsakė, jog dėl to, kad gyventi labai įdomu, nes nežinai, kas tavęs Niujorke laukia už kiekvieno kampo, nežinai, kas bus už 5 minučių… Iš tiesų mūsų gyvenimas – staigmenų laukas. Moksle tokių staigmenų yra, ir gana daug. Tenka bendrauti su žmonėmis, nuėjusiais ilgą kelią. Yra tokių, kurie net gali pakeisti tavo mąstymą. Vienas toks guru, vienos JAV valstijos mokslų akademijos prezidentas profesorius M. Daley kartą man pasakė, jog, dirbant su tūkstančiu pacientų, gali atrodyti, kad jau viskas aišku, viską supranti, tačiau tūkstantis pirmasis sunaikins visą supratimą…
Ar Jūsų neišmuša iš pusiausvyros, negąsdina tokie teiginiai?
Ne, jeigu esi nusiteikęs patirti nuotykių. Tai ir yra didysis įdomumas. Kiekviena sugriuvusi teorija yra pagrindas kitai teorijai atrasti…
Kiek laiko esate pasinėręs į mokslą? Kada prasidėjo šis kelias?..
Negaliu tiksliai atsakyti… Kaune, pradinėje mokyklėlėje, kuri kadaise buvo įsikūrusi Žaliakalnio rajone, Zanavykų gatvės sename mediniame name, mane, septynerių metų vyruką, jau vadino profesoriumi… Todėl, kad gana anksti išmokau skaityti ir į pirmą klasę atėjau prisikaupęs tiek žinių, kad nutraukdavau mokytoją, vaikščiodavau po klasę ir aiškindavau savo tiesas. Mokytojai ilgai vargo, kol mane įpratino laikytis drausmės. Tos mokyklėlės seniai nebėra, bet profesoriaus vardas prilipo. Gal tai ir buvo šio kelio pradžia…
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 5