„Kunigas Algirdas– nelyg ugniagesys. Kiekvieną sekmadienį lipa ant aukšto. Kol mes voliojamės ant sofos. Baksnodami išmanųjį. Jis bando rasti mūsų elektros sistemų butelio kaklelį. Gali būti, kad būtent todėl žmonės jo pamokslų taip nerealiai ir klausosi. O gal, kad sugeba plastiškai, nemoralizuodamas sujungti 2000 metų krikščionybės mintį bei įtampas ir aštrius modernybės kampus“, – taip subtiliai ir iškilmingai Lietuvos policijos kapelioną kunigą A. Toliatą pristato prezidentas Valdas Adamkus. Tai puikus įvertinimas. Todėl labai džiugu, kad, šventiniu laikotarpiu būdamas labai užsiėmęs, gerbiamas kunigas Algirdas sutiko išreikšti savo požiūrį į trapius, jautrius bei labai reikšmingus mūsų gyvenimo reiškinius ir savo mintimis pasidalyti su „Lietuvos gydytojo žurnalo“ skaitytojais…
Atėjęs gražus susikaupimo, gerumo ir vilties metas, regis, turėtų žadinti tik pačius geriausius jausmus. Deja, mūsų visuomenėje vyksta labai kontraversiškai vertinami procesai, siaučia savotiški „uraganai“, neretai skaudinantys ir liūdinantys sąžiningus ir atsakingus Lietuvos gyventojus. Kaip Jūs vertinate susiklosčiusią situaciją visuomenėje? Kokį „gyvenimo receptą“ galėtumėte pasiūlyti nevilties, o ne džiaugsmo apimtiems žmonėms?
Tai kaip tik apeliuoja į gilesnius, gražesnius, šventiškesnius, bendruomeniškesnius jausmus, bet juk viskas – ir tos pačios šventės – priklauso nuo mūsų. Svarbiausia – paties žmogaus apsisprendimas. Ir koks gi gali būti receptas? Turbūt vienintelis ir pats svarbiausias – pradėti nuo savęs ir savo aplinkoje, kiek ji priklauso nuo mūsų, skleisti tą gerumo žinią. Tai reiškia, stabdyti visą tą pasityčiojimo, apkalbų ar pykčio kultūrą. Jeigu nepasiduosime (kiek nuo mūsų priklauso) ir kursime tokius gerumo židinius, galbūt kitų žmonių nepakeisime, tačiau kad ir mažais žingsneliais darysime tai, kas pakeis pasaulio veidą. Reikia pradėti nuo savęs ir patiems keistis – tik nepraraskime vilties. Gal ir nematysime tokių pokyčių, kokių norėtume, gal ir nusvirs rankos, bet juk pirmiausia tai darysime dėl savęs, o ne dėl to, kad tai kažkas matytų. Reikia patikėti, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, kad jis nori būti mylimas, priimtas ir išgirstas. Jei galvojame, kad daugiau dėmesio išsikovosime įvairiais būdais lipdami per kitus – toks kelias niekur neveda. Šventinę kalėdinę nuotaiką reikia kurti mums patiems.
Šv. Kalėdos vadinamos meilės švente. Ar žmonės, be galo skubėdami, net klupdami ieškantys skanėstų šventiniam stalui ir dovanų artimiems bei brangiems žmonėms, nepamiršta pačių tauriausių žmogiškųjų savybių – tarpusavio supratimo, atjautos, paramos, meilės ir paguodos? Kas iš tiesų yra šv. Kalėdos ir kuo jos praturtina žmogaus gyvenimą? Kokią dovanų prasmę Jūs įžvelgiate pirmiausia?
Betliejus – išvertus iš hebrajų kalbos – yra „duonos miestas“. Šio miesto pavadinimas yra brangus kiekvienam krikščioniui. Tai Kristaus gimimo vieta. Ir pagrindinė krikščionybės mintis yra eucharistija, mišios. Kas tai yra mišios? Mišios yra tai, kada Dievas mums tampa „gyvąja duona“. Tam, kad ir mes taptume ta „gyvąja duona“ kitiems. Tai reiškia – taptume dovana. Ir ne tokia, kokią norime kitiems padovanoti, bet tokia, kokios reikia žmogui. Visos kitos materialiosios dovanos įgauna prasmę, kai yra lydimos su vidiniu turiniu, kurį jūs ką tik paminėjote ir labai gražiai išvardijote. Jeigu mes labai norėsime, kad būtų atjauta, parama ir meilė iš tikrųjų, padarysim visa, kas priklauso, o tai, kas netinka, eliminuosime. Toks turi būti sprendimas.
Kad komercija jau gerokai užvaldžiusi žmonių širdis ir protus – jokia naujiena… O kas, Jūsų manymu, galėtų padėti žmogui pamilti dvasinį, ne materialųjį gyvenimo pagrindą?
Kada tau gera būti su kitu žmogumi, ne taip svarbu, kur tu esi – ar didžiausiuose rūmuose, ar nedideliame kambaryje… Aišku, gali būti svarbios ir kitos aplinkybės, bet vis dėlto svarbiausia yra turinys, buvimo, priėmimo kokybė. Galima jaustis baisiai vienišu didžiausiose erdvėse ir be galo laimingu – jų neturint. Manau, kad dvasinės vertybės nėra kažkokia teorija, skraidanti padebesiais. Tai – mūsų žvilgsnis į pasaulį, į mus supančius žmones, tai mūsų kasdienybė, mūsų džiaugsmai ir mūsų rūpesčiai. Džiaugsmai ir vargai yra nuolatiniai mūsų palydovai, bet dvasingumas – tai gebėjimas ir mokėjimas su jais sugyventi.
Ar tikite, kad galima žmogui iš po kojų išmušti tą materialųjį pagrindą ir jis gali pakeisti savo prioritetus?
Manau, kad taip, tik… pradedant nuo savęs. Dėl kiekvieno žmogaus tikrai negalime būti garantuoti. Jei staiga imsime ir pasakysime, jog viskas, nuo rytojaus man bus svarbiausios ne materialiosios vertybės, o dvasiniai dalykai, – puiku. Tai gali padaryti kiekvienas. Būna, kai užsibrėžiama konkreti riba, konkretus siekis, bet… galbūt greitai toks noras praeina arba jį tiesiog užmirštame, arba kas nors sunervina ir mes vėl grįžtame prie ankstesnių įpročių… Bet kaip jau pabrėžiau – viskas priklauso nuo mūsų, tik būtinas pasiruošimas. Kaip ir reikalingas pasiruošimas Kalėdoms. Jau kitą dieną apsigalvojus paaiškėja, kad mūsų apsisprendimas buvo silpnokas. Bet jeigu mes išsigrynintume prioritetus, išsikeltume tokį tikslą ir kaip olimpiniai sportininkai, kaip muzikantai kasdien ruoštumės ir dvasiniams dalykams skirtume po valandą, dvi ar tris, tada ir pasiektume rezultatų. Tarkim, neretai žmonės susimąsto apie svarbiausius dalykus tik kai juos praranda. Pavyzdžiui, sveikatą. Kol viskas gerai – nelabai ją saugo. Tai tinka ir dvasiniam gyvenimui – kol kažko neprarandi, nepradedi mąstyti. Adventas ir turėtų būti laikas susivokti, kad reikia stabtelti ir pagalvoti – ačiū Dievui, aš dar to ir to nepraradau, tai ką galėčiau daryti, kad ir neprarasčiau. Dar labiau įsigilinčiau, dar labiau atsiskleisčiau…
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 10