Agnė Čerkauskaitė
VUL SK Nefrologijos centras, VU
Kalis yra pagrindinis organizmo homeostazėje dalyvaujantis katijonas, kuriantis ląstelės ramybės ir veikimo potencialus, palaikantis viduląstelinį osmosinį slėgį bei reguliuojantis medžiagų apykaitos procesus. Apie 98 proc. (100–150 mmol/l) viso organizmo kalio randama ląstelėse, daugiausia miocituose, tuo tarpu ląstelės išorėje – tik 3–5 mmol/l. Su maistu per parą į žmogaus organizmą patenka apie 100–150 mmol kalio, įprastai apie 90–95 proc. jo pašalinama per inkstus, o dalis – per virškinamąjį traktą. Kalio homeostazę organizme reguliuoja insulinas, katecholaminai, aldosteronas bei rūgščių-šarmų santykis kraujyje.
Hiperkalemija – tai kalio koncentracija kraujo serume, viršijanti 5 mmol/l. Ankstyva net nedidelės hiperkalemijos diagnostika ir tinkamas gydymas gali padėti išvengti gyvybei grėsmingų komplikacijų, kaip antai progresuojančio kvėpavimo nepakankamumo ar širdies aritmijų. Vis dėlto laboratoriniais tyrimais nustačius ženkliai padidėjusią kalio koncentraciją (>6,5 mmol/l), kai nėra klinikinių hiperkalemijos simptomų, tikėtinų priežasčių bei elektrokardiogramos (EKG) pokyčių, būtina paneigti klinikinėje praktikoje dažnai pasitaikančią netikrąją hiperkalemiją, kurią gali imituoti:
- ląstelių hemolizė dėl vėlyvo kraujo mėginio ištyrimo ar netinkamos laikymo temperatūros;
- neteisingas kraujo mėginio paėmimas (pvz., taikant veržiantį raištį);
- ženkli leukocitozė ar trombocitozė.
KDIGO (angl. Kidney Disease: Improving Global Outcomes) gairėse išskiriami trys hiperkalemijos laipsniai:
- lengva hiperkalemija – 5,5–5,9 mmol/l;
- vidutinė – 6,0–6,4 mmol/l;
- sunki ≥6,5 mmol/l.
Klinikiniai požymiai ir diagnostika
Kalio koncentracijos santykis viduląsteliniame ir tarpląsteliniame skystyje palaiko ląstelių membranos potencialą. Dažniausiai hiperkalemija laboratoriniuose tyrimuose nustatoma atsitiktinai, tačiau ženklus kalio koncentracijos padidėjimas dėl pakitusio kalio gradiento gali pasireikšti būdingais kardiologiniais bei neurologiniais klinikiniais simptomais.
- Kardiologiniai požymiai:
- Dažniausiai pasireiškia aritmijomis bei krūtinės skausmu, galinčiu imituoti miokardo infarktą.
- Būdingi EKG pokyčiai (1 pav.): aukštas ir simetriškas T dantelis, nėra P dantelio, platūs QRS kompleksai (>0,12 s), prailgėjęs PR intervalas, Iº AV blokada, bradikardija, skilvelinės artimijos, asistolija.
- Dažniausiai EKG pokyčių atsiranda, kai kalio koncentracija būna 6,7 mmol/l ir didesnė:
- EKG turi būti atliekama iškart nustačius hiperkalemiją;
- esant ryškiai hiperkalemijai, didesnei nei 6 mmol/l ir nesant EKG pokyčių, reikia paneigti pseudohiperkalemiją.
- Neurologiniai požymiai:
- Nespecifiniai klinikiniai simptomai, gali pasireikšti galūnių parestezija.
- Vėlesnėse stadijose gali atsirasti raumenų silpnumas ar paralyžius.
- Kiti požymiai:
- Pykinimas, vėmimas.
- Obstipacija.
Įtarus ar nustačius padidėjusią kalio koncentraciją kraujyje, rekomenduojama papildomai atlikti elektrolitų (kalio, natrio, magnio, kalcio), kreatinino, šlapalo, gliukozės, troponino I, kreatinkinazės, arterinio kraujo dujų laboratorinius tyrimus, registruoti 12-os derivacijų EKG. Būtina surinkti anamnezę ir įvertinti klinikinę būklę:
- Diurezė – vienas svarbiausių rodiklių. Jei oligurija, medikamentinis gydymas mažiau efektyvus.
- Kalio preparatų vartojimas – daug kalio turintys infuziniai tirpalai, kalio preparatai.
- Kalio koncentraciją kraujyje didinantys vaistai – AKFI, ARB, kalį sulaikantys diuretikai.
- Inkstų ligų ir audinių pažeidimo anamnezė.
- Biocheminių rodiklių (kalio, kreatinino, šlapalo) dinamika kelių mėnesių laikotarpiu.
- Skysčių balansas – dehidratacija, hipervolemija.
Etiologija
Lėtinės ligos, tokios kaip cukrinis diabetas, ūminis ar lėtinis inkstų pažeidimas, arterinė hipertenzija, lėtinis širdies nepakankamumas, vaistų, didinančių kalio koncentraciją (AKFI, ARB), vartojimas, hipovolemija – tai vienos dažniausių kalio koncentracijos kraujyje padidėjimo priežasčių.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 3