Milda Dambrauskienė
LSMU MA Neurologijos klinika, Nervų ir raumenų ligų centras
Spinalinė raumenų atrofija – reta nervų ir raumenų liga, nustatoma 1 iš 10 tūkstančių naujagimių. Tai pati dažniausia genetinė kūdikių mirties priežastis. Liga paveldima autosominiu recesyviniu būdu. Pažeisto geno nešiotojas yra vienas iš 40 žmonių. Spinalinę raumenų atrofiją nulemia vieno geno penktojoje chromosomoje, vadinamojo motorinio neurono išgyvenamumo genu, mutacija. Šis genas atsakingas už baltymo, reikalingo raumenis kontroliuojantiems neuronams, gamybą. Kai minėto baltymo trūksta, nervų ląstelės negali tinkamai funkcionuoti ir žūsta. Tai sukelia raumenų silpnumą ir nykimą. Dažniausiai šia liga sergantys asmenys miršta dėl kvėpavimo sistemos komplikacijų. Nuo 2017 m. pavasario Europos Sąjungoje registruotas pirmasis vaistas spinalinei raumenų atrofijai gydyti – nusinersenas. Jis suteikia galimybę sustabdyti ligos progresavimą ir išvengti sudėtingų komplikacijų.
Spinalinė raumenų atrofija yra progresuojanti nervų ir raumenų liga, paveldima autosominiu recesyviniu būdu. Ji diagnozuojama vienam iš 10 000 gimusiųjų [1]. Visas spinalinės raumenų atrofijos formas nulemia mutacijos SMN1 gene, 5 chromosomos q11–q13 srityje [2]. Antrasis genas SMN2, esantis greta SMN1, lemia nepakankamą SMN baltymo, vadinamo motorinio neurono išgyvenamumo (angl. survival motor neuron) baltymu, gamybą. Nors spinalinę raumenų atrofiją sukelia SMN1 geno mutacijos, įrodyta, kad ligos sunkumą lemia SMN2 genas: kuo daugiau SMN2 geno kopijų turi pacientas, tuo ligos forma bus lengvesnė [3]. Ligos diagnozė nustatoma klinikinės apžiūros metu ir patvirtinama molekuliniais genetiniais tyrimais. Spinalinė raumenų atrofija sukelia fizinę negalią, nes pažeidžia motorinius neuronus nugaros smegenyse [4]. Šios ląstelės per periferinius nervus perduoda impulsą iš galvos smegenų į raumenis. Joms sunykus, žmogus praranda galimybę vaikščioti, valgyti, vėliau – ir kvėpuoti.
Vaistas nusinersenas padeda organizmui gaminti daugiau SMN baltymo, kurio trūksta spinaline raumenų atrofija sergantiems asmenims, mažina nervinių ląstelių nykimą ir tokiu būdu gali didinti raumenų stiprumą [5]. Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad nauji spinalinės raumenų atrofijos gydymo būdai, visapusiška priežiūra keičia ne tik natūralią ligos eigą, bet ir pacientų, jų artimųjų bei sveikatos priežiūros specialistų lūkesčius.
Spinalinės raumenų atrofijos tipai
Pagal amžių ligos pradžioje, motorinę raidą ir gyvenimo trukmę spinaline raumenų atrofija sergantys pacientai skirstomi į tris tipus: pirmąjį (kurie niekada neatsisėda), antrąjį (kurie nepradeda savarankiškai vaikščioti) ir trečiąjį (pradeda vaikščioti savarankiškai). Apie 80 proc. visų spinaline raumenų atrofija sergančių pacientų nustatomas pirmasis ligos tipas. Tai ne tik dažniausia, bet ir sunkiausia spinalinės raumenų atrofijos forma [6]. Jai būdingas ryškus ir progresuojantis raumenų silpnumas bei hipotonija, kurią sukelia motorinių neuronų degeneracija nugaros smegenyse ir smegenų kamieno branduoliuose. Šiems kūdikiams ligos simptomai pasireiškia per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius, jie niekada neišmoksta sėdėti savarankiškai.
Pagrindiniai pirmojo tipo spinalinės raumenų atrofijos požymiai yra raumenų silpnumas, sutrikusi motorinė raida ir žemas raumenų tonusas, valgymo ir rijimo sutrikimai, polinkis dažniau sirgti kvėpavimo takų infekcijomis. Šia liga sergančių vaikų pažintinių funkcijų raida nesutrikusi, jų intelektas yra normalus. Išgyvenamumas priklauso nuo kvėpavimo funkcijos pažeidimo laipsnio, bet didelė dalis negydomų pirmojo tipo spinaline raumenų atrofija sergančių vaikų miršta nesulaukę dvejų metų. Ankstyvesnė ligos pradžia susijusi su blogesne prognoze: pirmojo tipo spinalinės raumenų atrofijos atveju vidutinė gyvenimo trukmė arba laikas iki ventiliacijos (>16 valandų per dieną) yra 13,5 mėn. [4].
Siekiant prognozuoti ryšį tarp SMN2 kopijų ir ligos fenotipo, buvo apžvelgti per dvidešimt metų paskelbti duomenys apie 3459 pacientus, kuriems genetiniais tyrimais patvirtinta spinalinės raumenų atrofijos diagnozė ir buvo nustatytas SMN2 kopijų skaičius [7]. Šio tyrimo duomenys rodo, kad tik viena arba keturios SMN2 kopijos leidžia daryti išvadą, kad pacientui bus pirmojo arba trečiojo tipo spinalinė raumenų atrofija. Visiems pacientams, turintiems vieną SMN2 kopiją, ir 88 proc. tų, kurie turi dvi kopijas, diagnozuota pirmojo tipo spinalinė raumenų atrofija. Sunkiausia ryšį tarp genotipo ir fenotipo prognozuoti tiems, kurie turi tris SMN2 kopijas: tyrimo duomenimis, 6 proc. niekada nesėdės, 57 proc. bus sėdintys, o 37 proc. – vaikštantys.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 8