Pastaruoju metu 2 tipo cukrinio diabeto (2 tipo CD) gydymo pasirinkimo galimybės ženkliai išsiplėtė, pagerėjus pagrindinių fiziologinių šios ligos sutrikimų supratimui. Akivaizdu, kad gydymas turėtų būti kompleksinis ir laikomasi požiūrio, kuriuo atsižvelgiama į veiksnius, susijusius su glikemijos kontrole, įskaitant širdies ir kraujagyslių ligų rizikos išsivystymo mažinimą. Amerikos klinikinių endokrinologų asociacija/Amerikos endokrinologų kolegija (AACE/ACE) ir Amerikos diabeto asociacija CD valdymą rekomenduoja pradėti nuo strategijos, susidedančios iš gyvenimo būdo korekcijos ir monoterapijos, teikiant pirmenybę metforminui. Gydymo pasirinkimas yra grindžiamas glikemijos kontrolės veiksmingumu, gydymo saugumu ir tolerancija, įtaka kūno svoriui ir hipoglikemijos išsivystymo rizika, kartu atsižvelgiant į paciento gretutines ligas, vaisto vartojimo būdą bei paties sergančiojo pageidavimus.
Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama antidiabetinių vaistų poveikiui širdies ir kraujagyslių ligų baigtims. Iki šiol nebuvo įrodyta, kad specifiniai gliukozės koncentraciją mažinantys vaistai gali paveikti širdies ir inkstų veiklą. Empagliflozino (EMPA-REG OUTCOME), liraglutido (LEADER), semaglutido (SUSTAIN-6) tyrimai įrodė, kad šie vaistai mažina bendrą širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) išsivystymo riziką. Be to, empagliflozinas tapo pirmuoju vaistu, kuris skiriamas mažinant mirties dėl ŠKL išsivystymo riziką sergantiesiems 2 tipo CD. Būtent pastarieji tyrimai ir paskatino atnaujinti 2017 m. Amerikos diabeto asociacijos (ADA) gydymo gaires ir rekomenduoti svarstyti empagliflozino, liraglutido skyrimą pacientams, kuriems yra nepakankamai kontroliuojamas 2 tipo CD esant diagnozuotai aterosklerozinei ŠKL.
2 tipo CD patogenezė apima sumažėjusius insulino sekreciją ir inkretino poveikį, padidėjusią lipolizę bei gliukozės reabsorbciją, sumažėjusį gliukozės pasisavinimą, neurotransmiterių disfunkciją, padidėjusias gliukozės gamybą kepenyse ir gliukagono sekreciją. Šiame straipsnyje aptariamos dabartinės gydymo rekomendacijos, daugiausia dėmesio skiriant pagrindinėms vaistų grupėms, jų veikimo mechanizmams bei efektyvumui. Cukrinio diabeto kontrolei pirmiausia rekomenduojamas struktūrizuotas ligos įvertinimas, apimant glikozilinto hemoglobino (HbA1C) tikslines vertes (siektinas HbA1C ≤6,5 proc.), atsižvelgiant į paciento klinikinius ypatumus (pvz., gretutines ligas) ir nepageidaujamą gydymo poveikį, ypač hipoglikemiją. Kartu pabrėžiama, kad svarbu individualizuoti gydymą, todėl kai kuriems pacientams, kuriems tikėtina ribota vidutinė gyvenimo trukmė, anamnezėje ilga CD trukmė, buvęs sunkus hipoglikemijos epizodas ar kitos komplikacijos, taip pat esant pažengusiems gretutinėms ligoms, siektinas HbA1C >6,5 proc. ar net 7–8 proc.
Rekomenduojamas pradinis 2 tipo CD kontrolės siekimas apima gyvenimo būdo pokyčius ir monoterapiją, paprastai metforminu. Nepasiekus tikslinio HbA1C per maždaug 3 mėnesius nuo gydymo pradžios, gydymui skiriamas antras vaistas. Glikemijos kontrolė iš naujo įvertinama po 3 mėnesių, o nepasiekus tikslinio HbA1C, tikslinga pradėti gydymą trimis vaistais. Jei tikslinis HbA1C išlieka nepasiektas, svarstomas insulino syrimas. Pacientų, kurių HbA1C ≥7,5, gali būti apsvarstytas pradinis gydymas iškart dviem vaistais: paprastai metforminu ir kito vaisto deriniu, lygia greta koreguojant gyvenimo būdą. Tais atvejais, kai HbA1C ≥9 proc. siūloma iš karto pradėti gydymą dviejų antidiabetinių vaistų deriniu (1, 2 pav.).
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2018 m. Nr. 9