Onkologijos mokslas storosios žarnos vėžį skirsto į dvi kategorijas pagal pakitimų lokalizaciją: gaubtinės ir tiesiosios žarnos. Tiesioji žarna yra fiksuotas organas, todėl jos vėžiui gydyti neretai indikuotina spindulinė terapija. Tuo tarpu gaubtinė žarna yra pasaitinis, paslankus organas, todėl šios rūšies vėžiui gydyti spindulinė terapija įprastai nėra skiriama. Taip pat, nustačius tolimąsias metastazes, labai svarbu prisiminti jau įrodytą faktą, kad dešiniosios gaubtinės žarnos, t. y., kylančiosios storosios žarnos išplitęs vėžys yra susijęs su kur kas blogesne prognoze nei nusileidžiančiosios storosios žarnos. Šių pacientų išgyvenamumo medianų skirtumas yra apie vieneri metai.
Storosios žarnos vėžio epidemiologija
Storosios žarnos vėžys – trečias pagal pasireiškimo dažnį ir ketvirtas pagal mirtingumą vėžys pasaulyje. Prognozuojama, kad iki 2030 m. šio vėžio atvejų pasaulyje padaugės iki 2,2 milijonų per metus (maždaug 60 proc. daugiau nei dabar) ir nuo jo kasmet mirs apie 1,1 milijonų žmonių. Sergamumas šia liga yra didžiausias išsivysčiusiose vakarų šalyse, o mirtingumas didžiausias rytų Europos ir Azijos šalyse. Išsivysčiusiose šalyse iš 100 tūkst. žmonių storosios žarnos vėžiu kasmet suserga apie 40-50 žmonių. Vyrai serga dažniau nei moterys.
Nustatyta, kad bendras sergamumas storosios žarnos vėžiu kasmet mažėja, tačiau stebima nauja tendencija: sergamumas šia liga didėja tarp jaunų ir labai jaunų žmonių. Plataus 40 metų trukmės klinikinio tyrimo, kuriame dalyvavo 490 305 asmenys, rezultatai parodė, kad gaubtinės žarnos vėžiu nuo 1980 m. kasmet suserga 1-2,4 proc. daugiau 20-39 m. asmenų, o tarp 40-54 metų asmenų nuo 1940 m. stebimas kasmetinis 0,5-1,3 proc. sergamumo didėjimas. Tuo tarpu nuo 1974 m. tiesiosios žarnos vėžio tarp 20-39 metų asmenų kasmet diagnozuojama 3,4 proc. daugiau. Taigi, bendroji rizika sirgti gaubtinės žarnos vėžiu asmenims, gimusiems 1990 m., lyginant su tais, kurie gimė 1950 m., padidėjo 2,4 kartus (SR 2,4, 95 proc. PI 1,11-5,19), o tiesiosios žarnos vėžiu – 4,32 kartus (SR 4,32, 95 proc. PI 2,1908,51).
Susirgus storosios žarnos vėžiu tolimesnė ligos prognozė yra vidutiniškai palanki, t. y., tikimybė išgyventi 5 metus yra apie 56 proc. Ši prognozė priklauso nuo pradinės ligos stadijos: jei liga nėra išplitusi, 5 metų išgyvenamumas yra iki 89,7 proc., jei nustatomas išplitimas į sritinius limfmazgius – vidutiniškai 68,4 proc., o diagnozavus išplitusią ligą su tolimomis metastazėmis – 10,8 proc. Lyginant 1975-1977 m. ir 1996-2004 m. statistiką, bendrojo išgyvenamumo rezultatai pagerėjo – 5 metų išgyvenamumas šiais laikotarpiais atitinkamai padidėjo nuo 52 proc. iki 65 proc. Iš dalies šis pagerėjimas yra siejamas su pradėtomis taikyti patikros programomis ir ankstyvesne vėžio diagnostika, taip pat su specializuotomis chirurginėmis intervencijomis, kurios gerokai sumažino ligos recidyvų skaičių.
2012 m. Lietuvoje gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu sirgo 1679 žmonės, iš jų 927 (55 proc.) šis vėžys buvo mirties priežastis. Nacionaliniais statistikos duomenimis mūsų šalyje storosios žarnos vėžys užima trečią vietą pagal sergamumą ir mirtingumą. 1985-2010 m. laikotarpiu sergamumas storosios žarnos vėžiu Lietuvoje didėjo, tuo tarpu mirtingumas didėjo tik tarp vyrų.
Storosios žarnos vėžio patikros programa
Ši ankstyvosios diagnostikos programa Lietuvoje įdiegta nuo 2009 m. ir yra svarbi bei reikalinga dėl kelių priežasčių:
– Storosios žarnos vėžio atvejų pasireiškimo dažnis yra didelis.
– Pirminiai pažeidimai vystosi lėtai – kuo anksčiau nustatome ligą, tuo išgijimo rezultatai yra geresni.
– Nustačius ankstyvos stadijos vėžį, pacientai gyvena ilgiau – moksliniais tyrimais įrodyta, kad pacientų, dalyvaujančių atrankos programose mirštamumas dėl šios ligos mažėja.
– Pirminės atrankos tyrimai yra nesudėtingi ir tikslūs.
Tikslinė šios patikros programos pacientų grupė – vyresni nei 50 metų vidutinės rizikos pacientai. Tačiau žinant, kad storosios žarnos vėžiu serga ir jaunesni pacientai, vis dažniau kalbama apie tikslinės amžiaus grupės ribų plėtimą, įtraukiant ir jaunesnius pacientus.
Per 10 šios programos taikymo Lietuvoje metų, slapto kraujavimo patikros testas buvo atliktas daugiau nei 200 tūkst. gyventojų kasmet, iš jų – apie 10 proc. nustatytas teigiamas testo rezultatas. 1380 žmonių buvo nustatytas storosios žarnos vėžys, o 16700 – ikivėžinės būklės (adenomos, polipai ir kt.). Ypatingai svarbu atkreipti dėmesį į didelį ikivėžinių būklių diagnozavimo dažnį, nes tikslingai gydant šias būkles yra užkertamas kelias tolimesniam ligos vystymuisi (1 lentelė). Šiuo metu programoje dalyvauja apie 40 proc. tikslinės populiacijos asmenų, tačiau norint pasiekti maksimaliai teigiamų patikros programos rezultatų reikėtų, kad dalyvautų bent 70 proc. galinčių nemokamai programa pasinaudoti žmonių.
Storosios žarnos vėžio diagnostika
Storosios žarnos vėžio diagnostika remiasi anamnezės, objektyvaus ištyrimo, laboratorinių ir instrumentinių tyrimų duomenimis. 10 proc. visų storosios žarnos vėžio atvejų yra genetiškai determinuoti, t. y., sergama įvairiomis paveldimomis būklėmis (Lynch sindromas) ir priklauso žinomų storosios žarnos vėžio ar ikivėžinių būklių šeimai, todėl labai svarbu tiksliai išsiaiškinti anamnezę. Objektyvus ištyrimas remiasi digitalinio rektalinio tyrimo ir apčiuopos duomenimis, kuomet nustatoma hepatomegalija, ascitas ar limfadenopatija. Taip pat atliekamas bendras kraujo tyrimas, kepenų biocheminiai rodikliai, serumo KEA ir GI19-9 nustatymas. Siekiant išaiškinti naviko išplitimą, rekomenduojama atlikti pilną kolonoskopiją (visos storosios žarnos apžiūra iki pat aklosios žarnos) dėl galimų vėžinių pakitimų keliuose storosios žarnos segmentuose ir tikslaus įvairių stenozių bei išopėjimų nustatymo. Sergant tiesiosios žarnos vėžiu, atliekamas endorekatlinis ultragarsinis tyrimas ir dubens magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Dubens MRT tyrimas leidžia patikimai įvertinti naviko išplitimą, todėl atliekamas visiems storosios žarnos vėžiu sergantiems pacientams (1 pav.). Bet kurios lokalizacijos storosios žarnos vėžio tolimam išplitimui įvertinti papildomai atliekama krūtinės ląstos organų rentgenografija ir pilvo organų ultragarsinis ar pilvo ir krūtinės organų kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimas.
2017 m. patvirtintos dar vieno vaizdinio tyrimo naujos indikacijos – pozitronų emisijos tomografija (PET). Šis tyrimas atliekamas: 1) siekiant nustatyti naviko recidyvą ar metastazavimą, kurio nepavyko nustatyti įprastais radiologiniais tyrimas (KT ar MRT), kai didėja naviko žymenys (karcinoembriogeninio antigeno (CEA)); 2) siekiant nustatyti naviko išplitimą prieš planuojamą pavienių kepenų ar plaučių metastatinių židinių rezekciją.
Nuo 2019 m. sausio 1 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu yra nurodoma, kad pacientai, kuriems yra nustatytas storosios žarnos vėžys, tolimesnei medicininei priežiūrai turi būti nukreipiami į specializuotą onkologinę pagalbą teikiančias Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos priežiūros įstaigas (SOPT SPĮ), turinčias galimybę atlikti visas reikalingas gydomąsias procedūras, t. y., chemoterapiją, spindulinę terapiją ir chirurgines intervencijas. Čia jų būklė įvertinama multidisciplinės komandos susirinkimo metu ir jiems parenkama geriausia diagnostikos bei gydymo taktika.
Histologiškai žarnyne gali būti nustatomos įvairios naviko formos, tačiau 95 proc. atvejų nustatoma liaukinio audinio tipo karcinoma – adenokarcinoma.
Storosios žarnos vėžio gydymas
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2019 m. Nr. 7