Oda – didžiausias žmogaus kūno organas. Ji saugo mus nuo mikroorganizmų, reguliuoja kūno temperatūrą ir leidžia pajusti supančią aplinką. Oda yra sudaryta iš trijų sluoksnių, kuriuose išsidėsčiusios įvairios ląstelės ir odos priedai (1 lentelė).
Acne vulgaris, arba paprastieji spuogai, – dažna lėtinė odos liga, apibūdinama plaukų folikulų ir greta jų esančių riebalinių liaukų užsikimšimu ir uždegimu.
Šios rūšies spuogai dažniausiai pažeidžia veido, nugaros, krūtinės sritis, gali būti uždegiminiai, neuždegiminiai arba šių būklių derinys. Aknės išsivystymas priklauso nuo kelių veiksnių:
- Folikulinio epidermio hiperproliferacijos, lemiančios folikulo ištekamojo latako užsikimšimą.
- Perteklinės riebalų gamybos.
- Cutibacterium acne aktyvumo.
- Kartu pasireiškiančio antrinio uždegimo.
Be to, ne mažiau svarbus šios patologijos išsivystymo veiksnys – genetinis polinkis.
Acne vulgaris būdingi neuždegiminiai pažeidimai – atviri ar uždari komedonai ir uždegiminės papulės, pustulės bei mazgeliai. Dažniausiai pasireiškiantys simptomai yra pažeistos vietos skausmas, jautrumas ar eritema. Taip pat paprastieji spuogai, nepaisant pažeidimo sunkumo ar laipsnio, neretai yra susiję su psichologiniais sutrikimais, todėl efektyvi šio pažeidimo kontrolė yra ypač svarbi.
Per akne sergančių pacientų apžiūrą gali būti nustatomas būklės sunkumas, jis lemia tolesnės diagnostikos ir gydymo taktikos parinkimą:
– Komedoniniai spuogai – matomi atviri ir uždari komedonai, tačiau uždegiminių papulių ar mazgelių paprastai nėra.
– Lengva aknės forma – matomi komedonai, keletas papulių ir pustulių.
– Vidutinio sunkumo aknė – matomi komedonai, uždegiminės papulės ir pustulės; pažeidimų daugiau nei esant lengvos formos acnei.
– Mazginė-cistinė aknė (acne vulgaris nodulo-cystica) – matomi komedonai, uždegiminiai pažeidimai ir didesni nei 5 mm skersmens mazgeliai; neretai kartu matoma randų po buvusių pažeidimų.
Aknės kontrolė ir gydymas
Aknė turėtų būti gydoma atsižvelgiant į sunkumo laipsnį. Skiriami farmakologiniai ir nefarmakologiniai aknės gydymo būdai.
Farmakologiniai gydymo būdai yra skirti Cutibacterium acne sukėlėjui sunaikinti. Tai:
– Vietinio ir sisteminio poveikio antibiotikai (doksaciklinas, klindamicinas, eritromicinas ir kiti).
– Retinolio esterių turinčios medžiagos (vietinio veikimo tretinoinas, adapalenas,
tazarotenas, izotretinoinas).
– Selektyvūs aldosterono antagonistai (spironolaktonas)
– Pakaitinė hormonų terapija – geriamieji kontraceptikai.
Farmakologiniai aknės gydymo būdai dažniausiai yra derinami su nefarmakologinėmis priemonėmis – dieta ir įvairiomis kosmetologinėmis procedūromis. Rekomenduojama mažinti cukraus kiekį maiste, vengti greitojo maisto, streso. Taip pat įrodyta, kad tokios kosmetologinės procedūros kaip giluminis manualinis veido valymas, paviršinis odos šveitimas naudojant glikolio ar salicilo rūgštį bei šviesos ar lazerio terapija taip pat gali būti naudingos gydant aknę.
Aknės kontrolei skiriamos kosmetologinės priemonės
Nustačius lengvos ar vidutinio sunkumo formos aknės pažeidimus, gydymą rekomenduojama pradėti nuo nefarmakologinių gydymo priemonių. Šiuolaikinio aknės gydymo rekomendacijose pabrėžiamas itin geras retinoidų poveikis. Aknei gydyti skirtoje kosmetikoje retinolio esteriai ar retinolis neretai yra pagrindinės veikliosios medžiagos. Vietiškai naudojami retinolio esteriai veikia dvejopa – komedolitiškai ir slopina uždegimą. Jie normalizuoja folikulų hiperproliferacijos ir hiperkeratinizacijos procesus, taip neleisdami užsikimšti folikulų ištekamiesiems latakams. Įrodyta, kad vietiškai vartojant retinoidus pastebimai sumažėja mikrokomedonų, komedonų ir uždegiminių pažeidimų skaičius. Be to, veikdami odoje esančias Langerhanso ląsteles retinoidai gerina odos imuninės sistemos veiklą. Preparatus su šia veikliąja medžiaga rekomenduojama skirti tiek kaip pirmo pasirinkimo gydymą, tiek ir palaikomajai profilaktinei terapijai, siekiant efektyvios aknės kontrolės.
Dar viena veiksminga nefarmakologinė aknės gydymo priemonė – glikolio rūgštis. Tai alfa hidroksilo rūgščių (AHA) grupei priklausanti medžiaga, sintetinė natūralių, netoksiškų vaisių rūgščių versija, naudojama gaminant daugelį odos priežiūros produktų. Ši medžiaga turi valomąjį poveikį – pašalina atsidalijusias negyvas ląsteles nuo odos paviršiaus, todėl jos nebegali jungtis su paviršiniais riebalais ir užkimšti odos porų. Pašalinus negyvų ląstelių sluoksnį paspartinama naujų ląstelių gamyba – oda atrodo lygesnė ir minkštesnė. Be to, glikolio rūgštis pasižymi ir drėkinamuoju poveikiu, tai yra unikali šios rūgšties savybė, skirianti ją nuo kitų aknės gydymui naudojamų rūgščių (benzoilo peroksido, salicilo rūgšties), kurios neretai sukelia odos sausumo pojūtį. Palaikyti normalią odos drėgmę ypač svarbu, nes jei aknės pažeista oda tampa sausa, ji pradeda gaminti daugiau riebalų, kurie užkemša odos poras ir vėl skatina komedonų susidarymą. Dar vienas šios rūgšties privalumas – lieka mažiau dėmių ir randelių po gydymo. Taip pat ji mažina smulkių raukšlių susidarymą, todėl oda atrodo minkštesnė, sveikesnė ir jaunatviškesnė.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas. Dermatologijos aktualijos“ 2019 Nr. 4