Martyna Narkevičiūtė, prof. Habil. Dr. Virgilijus Uloza
LSMU MA ANG ligų klinika
Elektroninės cigaretės (EC) su nikotinu ar be jo pastarąjį dešimtmetį vis labiau populiarėjanti rūkymo alternatyva. Ilgalaikis garų inhaliacinis poveikis nėra ištirtas. Atliktoje studijoje apžvelgta EC sudedamosios dalys bei jų sukeliamas toksinis poveikis; EC įtaka suaugusiųjų bei paauglių rūkymo įpročiams ir pasyvaus garinimo poveikis aplinkiniams asmenims. EC sudėtyje yra tos pačios kenksmingos medžiagos kaip ir įprastiniuose tabako produktuose, tačiau jų koncentracija mažesnė. EC – populiariausias būdas, pasirenkamas siekiančiųjų mesti rūkyti. Paminėtina, kad EC sukelia mažesnę žalą tik tuo atveju, kai rūkantysis vartoja tik jas, o šio metodo sėkmingumas nėra aiškus. EC priimtinumas jaunimui nestebina, mat traukia garinamųjų skysčių skonių įvairovė ir reklamuojama mažesnė jų žalą sveikatai. EC gali būti pirmas žingsnis, vedantis paauglius į įprastinių tabako produktų vartojimą ateityje (,,perėjimo“ hipotezė). Nepakanka studijų, tyrinėjančių EC sukeliamą poveikį aplinkiniams asmenims. Atsižvelgiant į sudedamąsias medžiagas, negalima atmesti žalojančio jų poveikio vaikams, nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis sergantiems asmenims.
ĮVADAS
Tabako rūkymo Europoje pradžia laikomi 1492 m., kai Kristupas Kolumbas kartu su savo kompanionais, tabaką parvežė į Europą. Jean Nicot (1530–1604), Prancūzijos karaliaus atstovas, teigė, kad tabako augalas yra nepaprasta vaistažolė, gydanti nuo visų ligų. Taip tabako augalas paplito po visą Prancūziją, o vėliau Hugenotų dėka ir po Centrinę Europą. XIX a. pabaigoje, pramoninei cigarečių gamybai užtikrinus įvairių socialinių klasių aprūpinimą pigiais rūkalais, tabakas tapo neatsiejama daugelio žmonių gyvenimo dalimi. Šis produktas puikiai tiko naujai, greitai besikeičiančiai erai, nes galėjo būti suvartotas vos per kelias minutes bet kurioje vietoje, bet kuriuo paros metu.
Ilgą laiką nebuvo žinoma apie žalojantį tabako poveikį bei priklausomybę nuo nikotino. XX a. pradžioje sparčiai didėjantis sergamumas plaučių vėžiu pirmiausia buvo siejamas su pramonine tarša, automobilių išmetamosiomis dujomis bei Pirmojo Pasaulinio karo metu panaudotais cheminiais ginklais, iki 1950 m. Doll ir Hill įrodė, kad būtent rūkymas sukelia plaučių vėžį. 1964 m. Terry apžvelgus daugiau nei 7 tūkst. studijų, nagrinėjusių rūkymo sukeliamą žalą, rezultatus. Doll su bendr. atliko retrospektyvųjį tyrimą, kurio metu ištyrę 34 tūkst. žmonių, nustatė, kad tabako rūkymas gyvenimo trukmę vidutiniškai sutrumpina 10 metų. Statistiškai buvo įrodyta, kad kiekviena cigaretė gyvenimą sutrumpina net 15 min. – tai reiškia, kad iki dviejų trečdalių rūkančiųjų miršta anksčiau laiko nuo rūkymo sukeltų pasekmių.
RŪKYMO PAPLITIMAS LIETUVOJE
2016 m. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atliko tyrimą, kuriame nagrinėtas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo paplitimas Lietuvoje. Tyrimo rezultatai rodo, jog du trečdaliai (67 proc.) 15–64 m. Lietuvos gyventojų nurodė bent kartą gyvenime rūkę ar mėginę rūkyti (cigaretes, cigarus, pypkę). Vidutinis rūkymo pradžios amžius – 18 m. Dauguma (73 proc.) rūkiusių ar rūkančių tyrimo dalyvių teigė mėginę mesti rūkyti: 26 proc. tai pavyko padaryti, 47 proc. mėgino mesti, tačiau vėliau vėl pradėjo.
Apskaičiuota, kad rūkantis asmuo per dieną vidutiniškai surūko apie 13,5 cigaretės (cigaro, pypkės). Moterys rūko rečiau nei vyrai. Iki pusės pakelio cigarečių per dieną surūko 33 proc. vyrų ir 76 proc. moterų, daugiau nei vieną pakelį – atitinkamai 5 proc. vyrų ir 1 proc. moterų.
2014 m. duomenimis, Lietuvoje rūko 34 proc. 15 metų ir vyresnių vyrų bei 9 proc. moterų. Lyginant su 2005 m., kasdien rūkančių gyventojų dalis sumažėjo nuo 25 iki 20 proc. Net 75 proc. (88 proc. moterų ir 60 proc. vyrų) gyventojų teigė, kad nerūko, o 5 proc. gyventojų (6 proc. vyrų ir 3 proc. moterų) – rūkantys kartais.
Rūkymas yra labiau paplitęs tarp jaunesnio ir vidutinio amžiaus gyventojų. Daugiausia kasdien rūkančiųjų yra tarp 25–54 metų amžiaus gyventojų (42 proc. vyrų ir 14 proc. moterų). Tai, kad kasdien rūko, nurodė 8 proc. 15–24 metų amžiaus merginų bei 19 proc. to paties amžiaus vaikinų.
ELEKTRONINIŲ CIGAREČIŲ ISTORIJA
1963 m. Herbert Gilbert pirmasis užpatentavo elektroninę cigaretę (EC), tačiau tuo metu šis produktas rinkoje neįsitvirtino. Tai lėmė didelio galingumo baterijų trūkumas bei tai, kad cigarečių rūkymas buvo priimtinas visuomenei, nes žalingos rūkymo pasekmės dešimtmečiais buvo dangstomos tabako industrijos kompanijų. 2003 m. kinų farmacininkas Hon Lik sukūrė EC, kuri yra plačiai vartojama šiais laikais. Lik ieškojo sveikesnės rūkymo alternatyvos, mat, jo tėvui mirus nuo plaučių vėžio, pats nesėkmingai bandė mesti rūkyti vartodamas nikotino pleistrus bei purškalus. 2004 m. jo išrastas produktas, kaip cigarečių pakaitalas, paplito po Kiniją ir 2006 m. buvo pristatytas pasaulio rinkai. Bijodama būti išstumta iš prekybos, tabako industrija 2012 m. buvo priversta investuoti į šią naują technologiją – Imperial Brands Hon Lik patentą perpirko už 55 mln. eurų.
Europos Sąjungos komisijos tabako direktyvoje nikotino turintys skysčiai, naudojami EC, pirmą kartą svarstyti 2014 m. Tais pačiais metais EC reglamentuotos ir Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatyme.
Plačiau skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijų“ žurnale Nr. 1, 2019