Doc. dr. Birutė Briaukienė
LSMU MA Kalbų ir edukacijos katedra
ĮVADAS
Kiekvienas laikotarpis lietuvių tautai yra davęs asmenybių, kurių darbai minimi ne vieną šimtmetį. Viena jų – gydytojas Petras Avižonis (1875–1939). 2019 m. spalio 17 d. minėjome jo mirties 80 metų sukaktį. Profesorius šiandien dažniausiai prisimenamas kaip vienas žymiausių to meto Lietuvos ir Europos oftalmologų, Lietuvos aklųjų draugijos įkūrėjas, Lietuvos medicinos draugijos atkūrimo organizatorius bei Lietuvos universiteto Akių ligų klinikos sumanytojas ir steigėjas, klinikai vadovavęs iki gyvenimo pabaigos. P. Avižonis buvo Kauno aukštųjų kursų Medicinos skyriaus vienas organizatorių, o 1922-aisiais, įkūrus Lietuvos universitetą, pirmasis Medicinos fakulteto dekanas (1922–1923 m.).
1924–1925 metais P. Avižonis tapo universiteto prorektoriumi, o 1925–1926 metais buvo išrinktas universiteto rektoriumi. (Tada rektorių rinkdavo vienų metų kadencijai ir tik nuo 1929-ųjų rektoriaus kadencija buvo pratęsta iki trejų metų). Savo inauguraciniam pranešimui ,,perimant Lietuvos Universiteto rektoratą 1925.IX.15 d.“ Avižonis pasirinko temą ,,Akinių istorija“. Skaitydamas šį pranešimą, jis prisipažino ,,juk ne kitokį, kaip tik smulkų, darbą esu per visą savo amžių dirbęs, ir savo profesinei specialybei esu pasirinkęs visai mažutį organą. Lygiai ir šios dienos mano inauguracijos pranešimas bus taip pat apie vieną mažutį ir paprastutį daiktelį, būtent apie akinius, ir tiktai apie jų istoriją“ (Avižonis P. Akinių istorija. – Kaunas, 1926, p. 3). P. Avižonis yra daug nusipelnęs ne tik medicinos, bet ir lietuvių kalbos mokslui. Vertingiausi yra jo sudaryti lietuviški medicinos terminai. Daug medicinos terminų yra Avižonio straipsniuose, tačiau jo „Akių ligų vadovas“ (Kaunas, 1940, 845 p.), išleistas jau po autoriaus mirties, gali būti laikomas lietuviškų medicinos terminų lobynu. Tai buvo pirmoji ir daugiau nei pusę amžiaus (iki 1992 m.) vienintelė lietuviškai parašyta oftalmologijos studija.
P. AVIŽONIS – ŠVIETĖJAS, TERMINOLOGAS IR LIETUVIŲ KALBOS MOKSLINIO STILIAUS KŪRĖJAS
Baigęs studijas, 1900 m. P. Avižonis grįžo į Lietuvą dirbti sunkaus mediko darbo Ariogaloje, Žagarėje, Šiauliuose, Kaune. Jis buvo įsitikinęs, jog gydytojas turi gerai suprasti paciento problemą ir kalbėti jo gimtąja kalba. Be lietuvių, Avižonis mokėjo dar 6 užsienio kalbas – hebrajų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių. Kaip gydytojas Avižonis susitikdavo su pacientais iš įvairių Lietuvos vietų. Jis ypač mėgdavo klausytis jų pasakojimų apie ligas ir negales, nes tada išgirsdavo naujų žodžių, posakių ar terminų. Ypač jam buvo reikalingi akių ligų terminai. Išgirdęs kokį retesnį ar įdomesnį žodį, Avižonis tuoj pat jį užsirašydavo lapelyje, kaip buvo mokęs J. Jablonskis dar gimnazijos laikais. Prof. J. Balčikonis, 1940 m. leisdamas „Lietuvių kalbos žodyną“ (V., 1941–2001. T. 1–20), tarp 857 žodžių rinkėjų paminėjo ir Avižonį kaip žodyno bendraautorį, pateikusį per 1 000 žodžių. Norėdamas šviesti visuomenę, Avižonis pradėjo rašyti straipsnelius ir nedideles knygeles populiariais žmonių sveikatos klausimais. Vėliau jis rašė mokslinius straipsnius remdamasis savo atliktų tyrimų išvadomis ir oftalmologijos mokslo darbų rezultatais. 1907 m. buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija ir pradėtas leisti mokslo darbų rinkinys „Lietuvių tauta“. Jame buvo skelbiami draugijos narių moksliniai pranešimai ir studijos. P. Avižonis „Lietuvių tautoje“ nagrinėjo medicinos klausimus. Jo raštuose buvo daug medicinos terminų ir kitų mokslinio stiliaus elementų. 1920 m. buvo išleistas pirmasis lietuviškas medicinos mokslo žurnalas „Medicina“. Žurnale originalius straipsnius, referatus ir ataskaitas spausdino žymūs to meto medikai: P. Avižonis, J. Brundza, K. Grinius, V. Kairiūkštis, V. Kuzma, V. Lašas, P. Mažylis, M. Nasvytis, J. Staugaitis, V. Tumėnienė, J. Žemgulys ir kiti. Nuo 1920 m. iki gyvenimo pabaigos (1939) Avižonis „Medicinos“ žurnale išspausdino 95 straipsnius ir 100 referatų. Dažniausiai jis rašė apie trachomos ir aklumo problemas, glaukomos terapiją, atšokusios tinklainės gydymą, kataraktos operacijų tobulinimą, optinio nervo ligas, įgimtas akių anomalijas, akių navikus, akių sužeidimus ir kitas to meto oftalmologijos aktualijas. Be to, profesorius nuolat recenzuodavo užsienio oftalmologinius leidinius, daug rašė gydytojams rūpimais klausimais, rengė gydytojų organizacijų ir draugijų įstatų bei statutų projektus, svarstė gydytojų etikos reikalus. Jo darbų yra paskelbta beveik keturiasdešimtyje lietuviškų ir dvidešimtyje užsienio leidinių. Avižoniui teko dirbti žurnalų redaktoriumi ir leidėju. 1935–1938 metais jis redagavo Vytauto Didžiojo universiteto mokslinį leidinį „Acta Medicinae Facultatis Vytauti Magni Universitatis“, buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“ (K., 1933–1940 m.) bendradarbis ir paskelbė joje 33 straipsnius. Visi šie mokslo darbai padėjo tobulinti bendrinės lietuvių kalbos mokslinį stilių, juose ryškėjo ir lietuviškosios medicinos terminijos raida.
Profesorius turėjo tvirtus gimtosios kalbos įgūdžius ir rašė taisyklinga lietuvių kalba. Tą pripažino ir kolegos. 1922 m. K. Grinius paskelbė sąrašą lietuviškų medicinos knygų, aiškinančių sveikatos ir higienos klausimus. Tame sąraše jis paminėjo tris Avižonio knygeles, šalia kurių nurodė, jog ,,visi d-ro P. Avižonio spaudiniai aiškiai ir rimtai parašyti“ (Grinius K. Medicinos ir higienos žinių populiarizacija lietuvių tarpe. – Medicina, 1922, Nr. 6, p. 315–325). P. Avižonis buvo reiklus studentų ir kolegų kalbai. Kartą oponuodamas vienam profesoriui, jis nurodė ne tik mokslinius disertacijos trūkumus, bet ir suabejojo dėl kai kurių bibliografijos šaltinių egzistavimo ir nurodė disertacijoje esančias skyrybos klaidas. 1920 m. P. Avižonis dirbo Karo sanitarijos žinyboje, tačiau tai nekliudė jam nuolat domėtis kalbos klausimais. Tuo metu jis dalyvavo ir Terminologijos komisijos veikloje: buvo aktyvus komisijos narys, uoliai lankė susirinkimus. Jis turėjo savą nuomonę kalbos klausimais, o, kilus neaiškumų, konsultuodavosi su J. Jablonskiu ir J. Balčikoniu. Pavyzdžiui, kai Terminologijos komisijoje buvo diskutuojama dėl termino veneros ligos ar venerinės ligos, Avižonis pareiškė, jog ,,Venera buvusi grynai sveika deivė“, todėl siūlė vartoti terminą venerinės ligos (Avižonis P. Valstybinių egzaminų gydytojo laipsniui programos reikalu. – Medicina, 1922, Nr. 3, p. 136–137).
1925 m. „Medicinos“ žurnalo Nr. 3–4 buvo išspausdintas toks Terminologijos komisijos kreipimasis: „Reikalas turėti savus medicinos terminus seniai jau yra pribrendęs. Turime savo medicinos laikraštį, medicinos mokyklą, Medicinos fakultetą, kur mokoma medicinos lietuvių kalba, o neturime savų medicinos terminų. Tiesa, tų terminų yra daug, galbūt net per daug, nes, pavyzdžiui, viena tik „celula“ turi jų bent keletą: ląstelė, narvelis, akutė, bet tokių terminų, kurie būtų visų pripažinti, visų priimti, turime neperdaug. Taigi, reikia pagaliau išbristi iš esamo terminų chaoso, atrenkant iš dabar pasiūlytų tinkamesnį ir pagaminti dar trūkstantieji terminai. Todėl Terminologijos komisija kreipiasi į visus Lietuvos gydytojus, prašydama užrašinėti jau žinomus ir naujai išgirstus, ypatingai iš kaimo žmonių, medicinos terminus ir siųsti juos Terminologijos komisijai. Terminus geriausia rašyti ant atskirų kortelių kartu su lotynišku ir, geistina, vokišku pavadinimu, pageidaujama nurodyti, kuriame krašte tas ar kitas terminas girdėtas“ (Susirūpinkime medicinos terminais. – Medicina, 1925, Nr. 3–4, p. 129–130). Po to Avižonis pasiūlė sudaryti Medicinos terminų rinkimo komisiją. Tam buvo pritarta, komisijos pirmininku buvo išrinktas dr. J. Staugaitis, o nariais – dr. J. Brundza, Kauno medicinos draugijos atstovas, ir prof. V. Lašas, Medicinos fakulteto atstovas. Iš Kauno medicinos draugijos lėšų buvo skirta 100 litų mažoms kortelėms pagaminti. Prof. Avižonis, supratęs būtinybę turėti lietuviškų medicinos terminų, ėmė aktyviai darbuotis šioje srityje. Pavyzdžiui, nurodė, jog terminai margoji šiltinė ir atokritinė šiltinė yra sodiečių sugalvoti žodžiai. Pirmasis – suvalkietės nuo Šakių, o antrasis – kupiškėno kareivio. Jis siūlė palikti abu terminus, kad jie galėtų konkuruoti su gydytojų pramanytais. Matydamas tuo metu vykstantį lietuvių kalbos norminimo procesą, jis taisė savo vartojamus medicinos terminus tol, kol jie įgijo, autoriaus manymu, tobuliausią formą. Pvz.: kraujo tekamieji indai → kraujotekiniai indai → kraujagyslės; svetidaikčiai → svetikūniai; akies baltumynas → akies baltymas; dvejinimasis → dvejažiūrumas; konjunktyva → jungė → jungiamoji plėvė; vyzis → vyziukas → vyzdys ir kt. Taip atsirado Avižonio sudarytų lietuviškų medicinos terminų, be kurių oftalmologai šiandien neišsiverstų. Pvz.: gyslainė (chorioidea), odena (sclera), ragena (cornea), rainelė (iris), sąstovis (stasis), sausmė (xerosis), slaptakumas (cryptophthalmus), švarpla (coloboma), tinklainė (retina), vištakumas (hemeralopia) ir kt. Daugiausia P. Avižonio sudarytų ar pritaikytų lietuviškų medicinos terminų yra pirmojoje lietuviškoje oftalmologijos studijoje „Akių ligų vadovas“.
„AKIŲ LIGŲ VADOVAS“ – PIRMOJI LIETUVIŠKA OFTALMOLOGIJOS STUDIJA IR LIETUVIŠKŲ MEDICINOS TERMINŲ LOBYNAS
Pirmųjų lietuviškų medicinos terminų galima rasti jau ankstyvuosiuose lietuviškuose raštuose. Tačiau apie lietuvišką medicinos terminiją galima kalbėti tik nuo tada, kai pasirodė pirmieji medicinos vadovėliai lietuvių kalba. Pirmojo vadovėlio pasirodymas yra reikšmingas įvykis ir konkrečiai mokslo sričiai, ir lingvistikai. Jis gali lemti tos mokslo srities terminijos nuostatas ir tolesnę jos raidą. Toks ir buvo P. Avižonio „Akių ligų vadovas“. Jis buvo palankiai sutiktas ir įvertintas ir galėjo būti lyginamas su tuo metu geriausiais pasaulio oftalmologijos vadovėliais. Tuometinėmis sąlygomis tai buvo gražiai išleista studentams medikams ir akių ligų gydytojams skirta 845 puslapių studija su 1 241 paveikslu (kai kurie jų – piešti autoriaus). Sunku įsivaizduoti, jog tokį grandiozinį darbą atliko vienas žmogus! Profesorius ilgai ir rūpestingai rinko knygai medžiagą, derino paveikslus, rašė ir tikrino spaudos darbą, tobulino ir taisė tekstą tam išeikvodamas daug laiko ir pinigų – iš Avižonio honoraro (10 000 Lt) dėl taisymų spaustuvės nuostoliams padengti buvo atskaityta apie 8 000 litų (Puzinas J. Petras Avižonis. – Čikaga. 1979, p. 205.). Autorius šiam darbui atidavė daug jėgų lyg nujausdamas, jog šis jo veikalas bus ne tik didžiausias, bet ir paskutinis. Gaila, kad jam neteko pamatyti ir pasidžiaugti savo triūso vaisiais, nes knyga buvo išleista 1940 m., jau po jo mirties. Pagal paskutinius profesoriaus nurodymus prieš pat mirtį „Akių ligų vadovo“ terminų rodyklę, receptų sąrašą ir knygos turinį sudarė sūnus – universiteto Akių ligų klinikos vyresnysis asistentas oftalmologas Vytautas Avižonis. P. Avižonio „Akių ligų vadovas“ daugiau kaip pusę amžiaus buvo vienintelė lietuviška akių ligų studija. Tik 1992 m. buvo išleistas antras trijų autorių parengtas oftalmologijos vadovėlis – E. Daktaravičienė, G Juodkaitė, K. Sukarevičius „Akių ligos“ (Vilnius, 248 p.). Lingvistams šiandien „Akių ligų vadovas“ vertingas tuo, jog ten yra daug medicinos ir su ja susijusių mokslų terminų. P. Avižonis sudarė būtiniausius oftalmologijos terminus, o svetimų kalbų medicinos terminams, kur galėdamas, pateikė lietuviškus atitikmenis. Pvz.: ametropija = trūkiažiūrumas; astenopija = akių ilsimas, akių vargimas, akių nuovargis; ciklitas = krumplyno uždegimas; divergencija = skleistakumas; ektazija = išsiplėtimas; emetropija = tikražiūrumas; erozija = nuobrūža; hematoma = kraujo išlaja; katarakta = lęšiuko drumstis, valkius; miopija = žemažiūrumas; nervo atrofija = nervo nuvytimas; nistagmas = akių drebėjimas; orbita = akiduobė; punkcija = dūris ir daug kitų.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2020 m. Nr. 1.