Iveta Gylienė,
VUL Santaros klinikų Dermatovenerologijos centras
Bakterinės odos infekcijos – visose amžiaus grupėse dažnai diagnozuojamos ligos. Lietuvos higienos instituto 2018–2019 m. duomenimis, šalyje per metus nustatoma daugiau nei 50 tūkst. odos ir poodinių audinių infekcijų atvejų [2]. Pastebima, jog daugumą jų sukelia drėgnas ir karštas klimatas, mechaninės traumos ar vabzdžių įgėlimai, tad vasarą tokie pacientai kreipiasi ne tik į gydytojus dermatovenerologus, bet ir į skubiosios pagalbos, šeimos medicinos ar kito profilio specialistus. Negydomos odos infekcijos didina sisteminių komplikacijų riziką, todėl laiku parinktas tinkamas gydymas reikšmingai trumpina paciento ligos trukmę ir mažina gydymo išlaidas [3]. Straipsnyje apžvelgiamos pagrindinės bakterinės odos ir poodinių audinių ligos, jų klinikinis pasireiškimas, pirminės bei antrinės profilaktikos priemonės.
Impetigo – sudaro 50–60 proc. visų odos bakterinių susirgimų atvejų ir yra trečia dažniausiai diagnozuojama vaikų odos liga [4, 5]. Paprastai serga ikimokyklinio amžiaus vaikai, tačiau impetigo gali pasireikšti ir suaugusiesiems. Pagrindiniai infekcijos sukėlėjai: Staphylococcus aureus ir A grupės ß hemolizinis Streptococcus pyogenes [6, 7]. Pirminė impetigo predisponuojama ne tik šiltų ir drėgnų oro sąlygų, bet ir prastos higienos, antrinės kilmės (sin. impetignizacija) – nulemta epidermio apsauginį sluoksnį sutrikdančių veiksnių, pvz. vabzdžių įgėlimo, atopinio dermatito, vėjaraupių, paprastosios pūslelinės ir kt. [8].
Impetigo – paviršinė (apimanti epidermį) odos infekcija. Pagal klinikinį pasireiškimą išskiriamos dvi pagrindinės ligos formos. Nepūslinė impetigo dažniausiai pasireiškia veido ar galūnių odoje atsirandančiomis eriteminėmis dėmelėmis, kurių fone formuojasi paviršinės greitai pratrūkstančios pūslelės ir pūslės, pažeidimo vietoje paliekančios patognominius gelsvos medaus spalvos šašus. Rečiau pasitaikančios pūslinės impetigo atveju paprastai liemens, sėdmenų ir galūnių odoje susiformuoja stambios, kiek standesnės pūslės, užpildytos gelsvu seroziniu dinamikoje drumstėjančiu turiniu [9]. Pūslėms pratrūkus, atsivėrusios erozijos pasidengia rudos spalvos šašais, jų periferijoje išlieka tipiški gelsvos spalvos šašai. Esant išplitusiai formai, pacientas gali karščiuoti, padidėja sritiniai limfmazgiai, galimos kitos komplikacijos: celiulitas, limfangitas, septicemija, postreptokokinis glomerulonefritas (1–5 proc.), osteomielitas ir kt. [6].Diagnozuojama remiantis klinikiniu vaizdu.
Nekomplikuotais atvejais pirmo pasirinkimo vaistai – vietinio poveikio fuzido rūgšties, mupirocino, retapamulino preparatai [5, 10]. Vaistai ant pažeidimų tepami pašalinus šašą prausiantis muilu ar antibakteriniais prausikliais [11]. Kai bėrimai išplitę, rekomenduojamas sisteminis gydymas amoksicilino ir klavulano rūgšties, sulfametoksazolo/t rimetoprimo deriniais, cefalosporinų ar makrolidų grupės antibiotikais [7,]. Kadangi infekcija yra užkrečiama (ypač tarp vaikų ir autoinokuliacijos būdu), rekomenduojama vengti kontakto su sergančiuoju. Svarbi aplinkos daiktų higiena, dažnai keisti, aukštoje temperatūroje skalbti rankšluosčius, patalynę [11].
Ektima – gilioji impetigo forma, opinė pioderma, kurios metu odos pažeidimas siekia dermą [12]. Dažniau pasireiškia imunosupresuotiems, cukriniu diabetu, priklausomybės ligomis sergantiems, asocialiems asmenims, kuriems komplikuojasi netinkamai gydoma ar negydoma paviršinė impetigo. Būdinga lokalizacija blauzdose bei pėdose, dėl okliuzinio drabužių ar avalynės poveikio susiformuoja pūlinukai eriteminiu apvadu, ilgainiui pavirstantys į 0,5–3 cm skersmens opas, padengtas rusvai pilkais šašais. Apžiūros metu neretai matomi skirtingų ligos etapų bėrimai: pūlinukai, šašais padengtos opos ir gijimo fazei būdingi „štampuoti“ randai. Esant tokiam pačiam mikrobiologiniam ligos profiliui, komplikacijos ir gydymo taktika atitinka paviršinės impetigo, tačiau dėl gilesnio pažeidimo praktikoje neretai ir lokalūs, nekomplikuoti atvejai gydomi sisteminiais antibiotikais, vartojamais ilgesnį laikotarpį (iki 2–3 sav.). Jei opos pūlingu turiniu sunkiai gyja, ant pažeidimų vietiškai taikomi antiseptiniai pavilgai, po kurių pašalinami šašai ir naudojami vietinio poveikio antibiotikų preparatai [13].
Folikulitas – lengviausios formos paviršinis plaukų folikulų uždegimas [14]. Kliniškai pasireiškia perifolikulinėmis (su plauko folikulu susietomis) papulėmis bei pustulėmis, apsuptomis eriteminiu apvadu, gali niežėti, rečiau – skaudėti [1]. Nors folikulitai gali būti neinfekcinės kilmės, dažniausi būna bakteriniai, sukelti S. aureus, Streptococcus ar Pseudomonas spp., retesni – grybelinės ar virusinės kilmės atvejai [6]. Predisponuojantys veiksniai: S.aureus nešiojimas, folikulų okliuzija (pvz., odos priežiūros priemonėmis), hiperhidrozė, drabužių sukelta trintis, vietinių gliukokortikosteroidų vartojimas, plaukų skutimas/ depiliacija, gretutinės ligos (cukrinis diabetas, atopinis dermatitas) [1]. Bėrimas gali atsirasti bet kurioje kūno srityje, išskyrus delnus ir padus. Veide ir liemens srityje ši liga dažniau pasireiškia vyrams, o galūnėse ir gaktos srityje – moterims. Įprastai folikulitų eiga būna lengva ir jiems įveikti pakanka vietinio poveikio antiseptinių prausiklių ir/ ar dezinfektantų. Esant nedidelės apimties ar pseudomoniniam folikulitui, išsivystančiam po maudymosi užterštose sūkurinėse voniose, kubiluose ar baseinuose, bėrimai gali regresuoti savaime [19]. Jei paciento būklė negerėja, skiriami vietinio poveikio antibiotikų preparatai. Vietiniam medikamentiniam gydymui atspariais atvejais skiriamas sisteminis gydymas cefalosporinų grupės antibiotikais, sulfametoksazolo/ trimetoprimo deriniu ar doksiciklinu. Jei gydymas antibiotikais nepadeda, turėtų būti įtariamas nebakterinės kilmės susirgimas ir atliekami papildomi tyrimai folikulito kilmei patikslinti [18, 20]. Recidyvuojančių stafilokokinių folikulitų atveju taikoma dekolonizacija 5–10 d. vietiškai į nosį, perianaliai ir kūno raukšlėse tepamais fuzido r., mupirocino preparatais, antiseptiniais prausikliais ir natrio hipochlorito (baliklio) voniomis, papildomai – aplinkos daiktų, pvz., žaislų, sportinio inventoriaus ir kt. dezinfekcija, namų tekstilės (rankšluosčių, patalynės ir t.t.) skalbimas aukštoje temperatūroje [21].
Furunkulas – aiškių ribų, skausmingas mazgelis pūlingu turiniu, susiformuojantis infekcijai išplitus už plauko folikulo ribų ir pasireiškus aplinkinių audinių uždegimo požymiams. Didesnė rizika išsivystyti trinties ir drėgmės veikiamoje odoje: veido, kaklo, pažastų, kirkšnių, šlaunų, sėdmenų srityse [22]. Karbunkulas – ryškiai eritemiškas, patinęs, poodį siekiantis tarpusavyje susijungusių furunkulų agregatas, besidrenuojantis per folikulo žiotis [23]. Būdinga lokalizacija – kaklo, nugaros ar šlaunų oda [24]. Tuo tarpu abscesas – su plauko folikulu nesusijęs ribotas pūlių telkinys, pažeidžiantis minkštuosius audinius, jam, kaip ir karbunkului, būdinga ūmaus uždegimo požymių tetrada: karštis, skausmas, paraudimas ir patinimas, taip pat funkcijos sutrikimas ir sritinė limfadenopatija [25]. Dažniausias šių pūlingų darinių sukėlėjas – S. aureus (galimas ir MRSA variantas) [26]. Predisponuojantys veiksniai yra ne tik atitinkantys folikulito patogenezę, tačiau ir nutukimas, įvairios imunodeficitinės/-supresinės būklės bei nepakankama higiena. Nors šie susirgimai skiriasi apimtimi, pagrindinis odos pūlinių gydymo būdas išlieka jų atvėrimas ir drenavimas [27]. Neretai nuo susirgimo praėjus keletui dienų furunkulai pratrūksta savaime arba jiems vietiškai taikant drėgnus šiltus kompresus, vietinio poveikio nereceptines priemones su ichtiolu, degutu. Sisteminis gydymas antibiotikais rekomenduojamas esant veido, lytinių organų srities ir/ ar daugybinių pažeidimų, gangrenos, celiulito ar sisteminės infekcijos požymių, imunosupresinėms būklėms [28]. Atvėrus ir drenavus darinį, skiriamas sulfametoksazolo/ trimetoprimo derinys, klindamicinas, doksiciklinas, cefalosporinų grupės antibiotikai [29]. Negydomi pūliniai didina bakteriemijos ir metastatinių infekcijų, pvz., osteomielito, endokardito, smegenų abscesų išsivystymo ar akytojo ančio trombozės riziką [30]. Svarbus dėmesys turėtų būti skiriamas ir furunkuliozės atsikartojimo prevencijai. Tokiu atveju iš pūlinio galima atlikti mikrobiologinį pasėlį bei tepinėlį iš nosies S. aureus nustatyti. Jei rezultatas teigiamas, net ir lengvais ligos atvejais taikoma nešiojamos bakterijos eradikacija sisteminiais antibiotikais ir vietinio poveikio priemonėmis [31].
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2020 m. Nr. 5.