Kognityvinės veiklos sutrikimu (disfunkcija) vadinamas individo intelektinės veiklos – mąstymo, atminties, samprotavimo – praradimas ar susilpnėjimas, sutrikdantis kasdieninį asmens funkcionavimą. Sutrikus kognityvinei funkcijai, žmogui darosi sunku bendrauti, suprasti žodžius ir posakius, atlikti paprastus aritmetinius veiksmus, sutelkti dėmesį.
Yra pasiūlyta įvairių atminties klasifikacijų, pagal vieną jų atmintis skirstoma į:
- semantinę (įsimename faktus ir bendrąsias žinias apie pasaulį), ši atminties forma išlieka palyginti stabili per visą gyvenimą, tačiau kai kuri specifinė informacija (pavyzdžiui, vardai) senstant gali silpti,
- procedūrinę (gyvenime įgyti pažinimo ir motorikos įgūdžiai),
- darbinę,
- epizodinę,
- perspektyviąją,
- naujos informacijos įsiminimo,
- rekolekcinę.
Paskutinės 5 atminties formos senstant labiausiai prastėja.
Atminties silpnėjimas senstant yra natūralus biologinis procesas, tačiau jis gali kelti didelių nepatogumų tiek pačiam individui, tiek su juo bendraujantiems žmonėms, namiškiams, draugams, bendradarbiams. Atminties blogėjimą gali sukelti kai kurios psichikos ar somatinės ligos, kaip antai demencija, neurologinės, skydliaukės ligos, galvos trauma, alkoholio ar kai kurių vaistų vartojimas, psichiatrinė patologija ir kt.
Etiologija
Sistemingi atminties tyrinėjimai prasidėjo daugiau kaip prieš 100 metų. Buvo nustatyta, kad senstant ryškėjantys amžiniai atminties ir kitokios kognityvinės veiklos sutrikimai yra individualūs. Iki šiol nėra aišku, kokiame amžiuje atmintis pradeda blogėti, ir tai trukdo priimti argumentuotus sprendimus dėl prevencinių ar gydomųjų priemonių taikymo.
Dauguma dabar rekomenduojamų atminties gerinimo priemonių skirtos 60 metų ir vyresniems asmenims, tačiau jei paaiškėtų, kad atmintis pradeda silpti jau trečią ar ketvirtą gyvenimo dešimtmetį, šešiasdešimtmečiai, tuo labiau septyniasdešimtmečiai, būtų „prarastoji“ karta, nes jų kognityvinė funkcija jau būtų smarkiai susilpnėjusi ir galbūt negrįžtamai.
Atminties sutrikimų priežastys jauname, vidutiniame ir vyresniame amžiuje skirtingos. Tokios priežastys, kaip smegenų kraujagyslių aterosklerozė, menopauzė, išėjimas į pensiją ir su tuo susijusi psichologinė įtampa, mažai tikėtinos ar net neįmanomos jaunystėje.
Dabartiniu metu vyrauja požiūris, kad kognityvinė veikla gali pradėti silpnėti vidutiniame amžiuje ar kiek vėliau, tačiau dažniausiai sulaukus 70 metų. Iki 50–60 metų ar ilgiau kognityvinės veiklos silpnėjimas paprastai būna nepastebimas. Maksimalus kognityvinės veiklos potencialas pasiekiamas gyvenimo vidurio pradžioje, paskui iki šeštojo dešimtmečio pabaigos ar septintojo dešimtmečio nekinta, vėliau pradeda mažėti – pradžioje pamažu, o aštuntojo gyvenimo dešimtmečio pabaigoje – vis sparčiau, su pagreičiu.
Kognityvinių sutrikimų priežastys nėra aiškios, nors jau ne vieną dešimtmetį tyrinėjamos įvairiais aspektais. Kognityvinės funkcijos silpnėjimą bando paaiškinti įvairios teorijos ir hipotezės:
- Marshallo mikrobiologinė teorija – kognityvinius sutrikimus sukelia mikrobai.
- Neurodegeneracinė teorija (Alzheimerio liga sukelia sunkių formų kognityvinius sutrikimus. Kai kurie tyrimai rodo, kad Alzheimerio liga patogeneziškai irgi gali būti susijusi su infekcija).
- Uždegiminė (dauginė sklerozė, fibromialgija, lėtinio silpnumo sindromas, imunopatologinės ligos).
- Psichikos ligos (depresija, nerimo sutrikimas, šizoafektinės būklės).
Kaip ir daugelį psichikos sutrikimų, kognityvinius sutrikimus sukelia daug veiksnių. Vieni jų susiję su hormonų disbalansu motinos įsčiose, kiti su genetiniais ar aplinkos veiksniais. Iš reikšmingiausių aplinkos veiksnių tyrinėtojų minimi mitybos nepakankamumas ir bendravimo sunkumai, nervinė įtampa pažeidžiamiausiais kognityvinės funkcijos raidos etapais, pirmiausia, kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje.
Kitos dažnesnės kognityvinių sutrikimų priežastys: narkotikų, kai kurių vaistų, psichoaktyvių medžiagų vartojimas, fizinės traumos (kognityvinę veiklą valdančių galvos smegenų sužalojimai ar toksiniai pažeidimai).
Klasifikacija
Lengvas kognityvinis sutrikimas
Tyrimai rodo, kad 15–20 proc. 65 metų ar vyresnių žmonių pasireiškia lengvas kognityvinis sutrikimas: šiek tiek susilpnėja kognityvinė veikla ir atmintis, sumažėja mąstymo gebėjimai. Tokiems asmenims yra didesnė Alzheimerio ligos ir demencijos atsiradimo rizika, palyginti su tais, kurių kognityvinė funkcija visai nesutrikusi. Vis dėlto lengvas kognityvinis sutrikimas ne visada sunkėja ir lemia demenciją, kartais jis regresuoja ir kognityvinė veikla stabiliai normalizuojasi.
Lengvą kognityvinį sutrikimą gali būti sunku atskirti nuo fiziologinio centrinės nervų sistemos senėjimo, involiucinių smegenų procesų.
Pagal mąstymo sutrikimų pobūdį lengvi kognityviniai sutrikimai skirstomi į:
- amnestinius (pirmiausia ir labiausiai pažeidžiama atmintis),
- neamnestinius (pažeidžiama ne atmintis, o kitos mąstymo funkcijos: gebėjimas garsiai reikšti mintis, planuoti ir numatyti kompleksinių užduočių atlikimo pakopas, vizualiai suvokti aplinką).
Lengvas kognityvinis sutrikimas yra klinikinė diagnozė, tačiau jo priežastis ne visada paprasta nustatyti. Diagnozuojant gali būti atliekami biožymenų testai, vaizdo kompiuteriniai ir smegenų skysčio tyrimai. Jie padeda atskirti Alzheimerio ligos sukeltą lengvą kognityvinį sutrikimą. Lengvas kognityvinis sutrikimas gali būti ankstyvas Alzheimerio ligos ar kitokios demencijos požymis. Alzheimerio ligos diagnostikos gairėse rekomenduojama atlikti specialaus biologinio žymens, baltymo, tyrimą, jis taip pat gali padėti nustatyti, ar pacientui yra padidėjusi Alzheimerio ligos rizika.
Veiksmingo lengvo kognityvinio sutrikimo gydymo kol kas nėra. Vaistai, skirti Alzheimerio ligai gydyti, ilgam nepagerina būklės ir neapsaugo nuo demencijos progresavimo.
Pacientų, kuriems diagnozuotas lengvas kognityvinis sutrikimas, būklę reikia įvertinti bent kas 6 mėn., stebėti, ar ji neblogėja, ar simptomai nesunkėja.
Sunkus kognityvinis sutrikimas
Sunkų kognityvinį sutrikimą dažniausiai sukelia Alzheimerio liga ar kitokie sunkūs neurodegeneraciniai smegenų pažeidimai. Sunkus kognityvinis sutrikimas pasireiškia sunkiai kontroliuojamais simptomais: agresija, apetito ir kūno svorio pokyčiais (tiek mažėjimu, tiek didėjimu), sumišimu, dezorientacija, depresija, ryšio su šeima ir savo identiteto praradimu, nuotaikos svyravimais, higienos nesilaikymu, judėjimo sutrikimais, sunkiu atminties praradimu.
Klinika
Penktojo leidimo Psichikos sutrikimų diagnostikos gairėse išskiriamos tokios kognityvinės funkcijos sutrikimo formos:
- demencija,
- raidos sutrikimai,
- motorinių įgūdžių sutrikimai,
- amnezija,
- vaistų ar kitokių medžiagų sukelti kognityviniai sutrikimai.
Kognityviniai sutrikimai gali pasireikšti įvairiais simptomais, dažniausiai:
- sumišimu (konfuzija),
- motorikos, koordinacijos sutrikimais,
- trumpalaikės ar ilgalaikės atminties blogėjimu,
- identiteto sutrikimais,
- sunkumais priimant sprendimus.
Kai kurios kognityvinių sutrikimų formos progresuoja pakopomis, simptomai vis sunkėja. Pavyzdžiui, Alzheimerio liga dažniausiai prasideda labai lengvais, vos pastebimais užmaršumo požymiais. Ligonis pradžioje ima pamiršti jam gerai pažįstamų žmonių vardus arba nebeatsimena, ką neseniai veikęs. Ankstyvos Alzheimerio ligos pradiniai simptomai gali būti tokie lengvi, tiesiog nepastebimi, kad juos sunku atskirti nuo paprasčiausių sveikos atminties klaidų. Ligai progresuojant „klaidų“ daugėja, atminties sutrikimai tampa nuolatiniai. Kartais atmintis trumpai prašviesėja, bet iš esmės pacientas visą laiką būna sumišimo būsenos.
Dažnai kognityviniai sutrikimai pasireiškia emociniu nestabilumu, pykčio ar frustracijos protrūkiais, todėl artimiesiems ar aplinkiniams vis sunkiau sekasi bendrauti su sergančiu žmogumi. Kai kurie pacientai supranta, kad jie darosi „nepakeliami“, todėl stengiasi užsidaryti nuo aplinkinių, bet tai tik dar padidina problemą. Kartais kognityviniai sutrikimai sukelia abejingumą, emocinį nejautrumą, įvairių tikrovėje neegzistuojančių jausmų.
Kognityviniai sutrikimai gali pasireikšti išoriškai matomais neurogeniniais simptomais: svaiguliu, sumišimu, akių blizgesiu, koordinacijos sutrikimais (ypač jei kartu yra neurologinių pažeidimų), neįprastu manierizmu.
Kognityvinis nestabilumas ar disfunkcija gali turėti trumpalaikių ir ilgalaikių pasekmių. Trumpalaikėms pasekmėms priskiriama atminties praradimas, sumišimo būsena, koordinacijos sutrikimai. Ilgalaikės pasekmės: deklaracinės atminties praradimas (ligonis pamiršta artimųjų ir draugų vardus, neatpažįsta veidų), emocinio stabilumo ir savikontrolės praradimas.
Gydymas
Prieš skiriant kognityvinių sutrikimų gydymą pacientas turėtų būti išsamiai mediciniškai ištirtas. Internete galima rasti įvairių testų, padedančių nustatyti kognityvinius sutrikimus, bet jie yra tik orientaciniai, vien jais negalima pagrįsti kognityvinių sutrikimų diagnozės.
Kognityvinę veiklą gerinantys vaistai
Kognityvinės funkcijos sutrikimai gydomi įvairių farmakologinių klasių vaistais. Šie sutrikimai dažniausiai yra neišgydomi, tad stengiamasi sumažinti simptomus ir pagerinti paciento gyvenimo kokybę, atmintį, suvokimo funkciją, gydyti depresiją, nerimą ir kt.
Kognityviniai sutrikimai dažniausiai gydomi antidepresantais, nootropais ir preparatais, stabdančiais atminties blogėjimą. Jie gali daugeliui metų pristabdyti kognityvinės veiklos silpnėjimą, išlaikyti patenkinamą suvokimo funkciją. Kokį preparatą ar preparatus skirti, nusprendžiama nuodugniai ištyrus pacientą.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2020 m. Nr. 7.