Marija Salomėja Sklodovska-Kiuri (Maria Salomea Skłodowska-Curie) – lenkų-prancūzų mokslininkė, viena radiologijos srities pradininkių, dukart Nobelio premijos laureatė.
Bene didžiausias Marijos Kiuri gyvenimo sprendimas buvo nepalūžti sunkiausią gyvenimo akimirką, prisiimti atsakomybę už kito žmogaus jau priimtus sprendimus ir tęsti reikšmingą mokslinę veiklą. 1906 m. jos vyras Pjeras – ne tik gerbiamas gyvenimo partneris, bet ir novatoriškų fizikos ir chemijos tyrimų bendradarbis žuvo kraupioje avarijoje Paryžiaus gatvėje. Tai buvo baisus smūgis jo žmonai ir visai šaliai.
Likus trejiems metams iki šio tragiško įvykio mokslininkai Pjeras ir Marija Kiuri buvo apdovanoti Nobelio premija už darbą tiriant radioaktyvumą. Viešai jie buvo garsenybės, nors negyveno turtingai. Praėjus dviem savaitėms po tragiško įvykio, 1906 balandžio 19 d., Prancūzijos valdžia 38 metų mokslininkei Marijai pasiūlė perimti jos vyro vadovautus tyrimus ir dėstytojo pareigas Paryžiaus universitete – postą, visai neseniai sukurtą specialiai jam.
M. Kiuri buvo pirmoji taip aukštai iškilusi moteris. Kompetencijos ji turėjo daugiau nei pakankamai. Nors labai gedėjo, sielvartavo ir reikėjo rūpintis dviem mažomis dukromis – beveik 8-erių Irena ir keturiolikos mėnesių Eva, bet Marija priėmė jai pasiūlytą pirmininkės postą – pasaulį pakeitę radioaktyvumo tyrimai nesustojo.
Per 28 Marijos Kiuri gyvenimo ir veiklos metus pasipylė atradimai apie radiokatyvumo prigimtį, jo cheminius šaltinius, taikymą gydymui ir griovimui. Visa tai buvo pasiekta kartu su Marijos laboratorijoje dirbusiais šimtais mokslininkų, tarp jų buvo ir užaugusi Kiuri dukra Irena su savo vyru ir vaikais. M. Kiuri laboratorija veikia ir šiandien – dabar tai vėžį tiriantis Kiuri institutas, sukurtas 1909 m. pradėjus bendradarbiauti Paryžiaus universitetui, Pastero institutui, Radžio institutui ir Kiuri fondui.
Marijos gyvenimo istorija kupina kryptingo dėmesio ir ryžto, bet sunkiausiu metu, po vyro Pjero žūties, viskas tarsi sustojo. Aplinkiniams atrodė, kad Marijai nerūpėjo ir nesinorėjo perimti vyro posto ir oficialių asmenų prašymai jai nė motais. Pakilti iš sielvarto ir pateisinti jai suteiktą pasitikėjimą privertė artimiausių šeimos narių noras – ir Marija ėmė darbuotis visomis jėgomis. Visų M. Kiuri sprendimų, kurių studijuojant ir dirbant jai teko priimti nemažai, pagrindinis motyvas buvo mokslas.
M. Kiuri gimė 1867 m. Varšuvoje, pasiturinčioje Sklodovskų šeimoje, buvo jauniausia iš 5 vaikų. Jos motina vadovavo prestižinei mergaičių mokyklai, tėvas vidurinėje mokykloje mokė fizikos ir matematikos. Jaunąją Mariją labai viliojo namie laikomi tėčio moksliniai instrumentai. Bet Lenkiją okupavus Rusijai, tradicijų besilaikantiems lenkams gyventi darėsi vis sunkiau. Marijos tėtis pasisakė už Lenkijos nepriklausomybę, tad neteko mokytojo darbo, o vėliau ir dalies šeimos turto.
Išgyvenusi skaudžias netektis – vyriausiosios sesers ir mamos mirtį, Marija puoselėjo viltį siekti aukštojo mokslo. Deja, šeima pinigų neturėjo, o ir okupantai draudė moterims aukštąjį išsilavinimą. Tada susitarė su seserimi Bronislava, kad ši vyktų studijuoti į Paryžių, o Marija liktų gimtojoje šalyje uždirbti pinigų jos mokslams, vėliau jos apsikeisiančios. Pati tuo metu prisidėjo prie slaptos mokyklos, vadinamos „plūduriuojančiu universitetu“. Kurį laiką studijavo gamtos mokslus muziejumi pavadintoje laboratorijoje. 1891 m. Marija išvyko į Paryžių – nuo tada jos gyvenimo gairėmis tapo studijos, tyrimai ir mokymas.
Po trejų metų Marija buvo supažindinta su dešimčia metų vyresniu Pjeru Kiuri, kuris lygiai taip pat buvo atsidavęs mokslui, kilęs iš mokslininkų šeimos. Tarp jų įsižiebusi intelektualinė kibirkštis peraugo į stiprius jausmus ir meilę. 1895 m. pora susituokė. Prasidėjo viską nustelbę sutuoktinių radioaktyvumo tyrimai (tais pačiais metais buvo atrasti rentgeno spinduliai).
Nors reikli asmeninė ir profesinė partnerystė truko tik 11 metų, Marija ir Pjeras susilaukė dviejų dukterų, o laboratorijoje ir mokslinėje bendruomenėje vienas po kito pylėsi įvairiausi moksliniai atradimai.
Drauge vykdydami tyrimus Marija ir Pjeras nusprendė analizuoti uolienas, kuriose buvo daugiau nei vienas elementas. Paaiškėjo, kad uranitas, sudarytas iš urano ir torio, skleidė daugiau radiacijos, nei jie tikėjosi. Kruopštus beveik tonos uranito uolienos perrinkimas laboratorijoje padėjo atrasti net du papildomus, iki tol nežinomus radiacijos šaltinius. Pirmąjį elementą Marija pavadino poloniu, antrąjį – radžiu.
M. Kiuri buvo pirmoji moteris Europoje 1903 m. pelniusi mokslo daktaro laipsnį, pirmoji moteris, dėsčiusi prestižinėje Sevro aukštojoje merginų pedagogikos mokykloje. Nors 1903 m. fizikos Nobelio premija buvo skirta 3 žmonėms, pirmąkart ji buvo įteikta moteriai. 1911 m. gavusi antrąją – chemijos Nobelio premiją, Marija tapo vieninteliu žmogumi, iki tol pelniusi šią premiją du kartus (ir dar skirtingų sričių). Ji tebėra vienintelė moteris, apdovanota Nobelio premija du kartus.
Deja, dirbdama su radioaktyviomis medžiagomis, Marija nesuvokė, kad jos gali būti pražūtingos. Būtent jos mokslininkę ir pražudė – M. Kiuri mirė nuo anemijos, susijusios su radiacijos poveikiu. Jeigu Pjero gyvenimas nebūtų nutrūkęs per avariją, radiacija tikriausiai būtų pražudžiusi ir jį. Šių mokslininkų dėka šiandien mes geriau suprantame radiacijos keliamus pavojus.
Marijos Kiuri gyvenimo įkvėptos mintys ir pamokos
1. Retas sprendimas priimamas vienumoje. Dauguma mūsų veikiame ir vieni, ir kaip šeimos, komandos, skyriaus, bendrovės, mokyklos ar bendruomenės nariai. Taigi, leiskite kitiems žmonėms jums padėti. Ir būkite pasiruošę padėti jiems.
2. Ne kiekvienas sprendimas priimamas idealiomis aplinkybėmis. Prireikus apsispręsti, mūsų regėjimą gali užtemdyti sielvartas, mirtis, liga ir daugybė kitų sunkumų. Susitelkimas, aplinkinių pagalba ir laikas (neskubėkite, išskyrus kritines situacijas) yra nepakeičiami.
3. Visi priimame prastų sprendimų. Tikėkimės, kad jie nebus tokie rimti kaip M. Kiuri pasirinkimas dirbti su radioaktyviomis medžiagomis. Tiesa, tada mažai kas buvo žinoma apie radiacijos grėsmę, netgi manyta, kad ji turi gydomųjų savybių, o pionieriams kartais tenka sumokėti didžiulę kainą.
4. Marija buvo labai susitelkusi, ji retai kada leisdavosi išmušama iš kelio. O jei ir leisdavosi, tai būdavo laikina. Dėl šios savybės jos gebėjimas priimti sprendimus tapo tvirtas kaip uola.
Parengta pagal Robert L. Dilenschneider knygą „Sprendimai, pakeitę pasaulį“
(Iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis).
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ 2020 m. Nr. 9.