Ar šiuolaikinė kardiologija nėra priėjusi savo galimybių ribų? Ar širdies ir kraujagyslių ligų farmakoterapija nėra atsidūrusi aklavietėje? Ar dabar labai „madingi“ invaziniai metodai išties tokie veiksmingi, kad patikimai gelbėtų nuo mirties širdies priepuolio ištiktą pacientą, ir todėl turėtų būti visapusiškai (įskaitant finansinius prioritetus) skatinami? Šie klausimai natūraliai gali kilti stebint tai, kas dedasi aplinkui: sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis pasaulyje nemažėja, šios ligos išlieka pati dažniausia žmonių mirčių ir neįgalumo priežastis daugumoje kraštų, taip pat Lietuvoje.
Vienas žinomiausių Lietuvos kardiologų, buvęs ilgametis Lietuvos kardiologų draugijos pirmininkas ir Lietuvos širdies asociacijos prezidentas profesorius Aleksandras Laucevičius tvirtina, kad mokslinės fundamentinės ir klinikinės kardiologijos pažanga anaiptol nesustojusi, ji skverbiasi į daugelį naujų sričių, orientuota į giluminius, molekulinius širdies ir kraujagyslių ligų patofiziologijos mechanizmus, inovacines, iki šiol negirdėtas patogenezės grandžių korekcijos technologijas. Anot prof. A. Laucevičiaus, kai kurias pastarųjų metų kardiologijos naujoves pagrįstai galėtume vadinti klinikinės praktikos perversmu.
Širdies ir kraujagyslių ligos daugelyje kraštų daug dešimtmečių buvo dažniausia ir svarbiausia žmonių sergamumo, neįgalumo ir mirtingumo priežastis. Ar pasaulyje pastebima kokių nors tendencijų, kad šių ligų paplitimas mažėtų ar bent stabilizuotųsi?
Širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimą ir progresavimą lemia daug veiksnių – ir įgimtų, genetinių, ir įgytų, susijusių su žmogaus elgsena, mityba, gyvenimo būdu. Pastarieji veiksniai, kaip antai rūkymas, nesubalansuota mityba, padidėjęs arterinis kraujospūdis, kai kurie medžiagų apykaitos sutrikimai, vadinami keičiamaisiais. Juos galima paveikti, koreguoti ar net visai pašalinti atitinkamomis sveiko gyvenimo būdo ir mitybos intervencijomis, prireikus, ir vaistais, pavyzdžiui, antihipertenziniais, antilipideminiais ir kt.
Širdies ir kraujagyslių ligos ir toliau lieka lyderės sergamumo ir mirčių priežasčių statistikoje. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje nuo jų miršta per 40 proc. gyventojų. Vis dėlto kai kuriose šalyse, pirmiausia turtingose Vakarų valstybėse, pastaraisiais metais matyti ir teigiamų širdies sveikatos tendencijų: sveikata apskritai vis labiau suvokiama kaip didžiausia dvasinė ir ekonominė vertybė, o rūpestis jos išsaugojimu ir stiprinimu tampa ne tik asmenine iniciatyva, bet ir valstybės socialinės politikos prioritetu. Tai duoda rezultatų.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2012 Nr. 7