Doc. Ligita Jančorienė
VUL SK Infekcinių ligų centras
Giardiazė – parazitinė gyvūnų ir žmonių liga, kai pirmuonis Giardia lamblia pažeidžia plonąjį žarnyną ir sukelia ūminį ar atsinaujinantį enteritą. Pagal sukėlėją liga įgavo du pavadinimus – lambliazė arba giardiazė. Maždaug pusė užsikrėtusiųjų giardijų cistomis nepatiria jokių ligos požymių, 5–15 proc. asmenų besimptomiai išskiria giardijų cistas, o dar 35–45 proc. ligonių suserga ūmine ar lėtine giardiaze. 40 proc. ligonių, sergančių lėtine giardiaze, pasireiškia įgytas laktozės toleravimo nepakankamumas.
Giardia lamblia yra vienas dažniausių vandeniu plintančių nebakterinio viduriavimo sukėlėjų endeminėse šalyse, sąlygojantis viduriavimo protrūkius. Ši liga – aktuali vaikų mitybos nepakankamumo ir augimo sutrikimų problema ekonomiškai atsilikusiuose kraštuose. Išsivysčiusiose šalyse Giardia lamblia yra dažniausiai nustatomas enterinis parazitas.
Etiologija
Giardiazės sukėlėjas Giardia lamblia (syn. Giardia intestinalis, giardia duodenalis) 1859 metais aprašytas prof. V. D. Lambl. 1888 metais sukėlėjas pavadintas Lamblia intestinalis, o vėliau priskirtas prie giardijų ir 1915 metais pavadintas Giardia lamblia. Dabar visuotinai vartojamas giardiazės pavadinimas.
Giardia intestinalis pereina dvi morfologiškai skirtingas raidos stadijas: vegetacinės formos (trofozoito) ir cistos. Epidemiologiniu požiūriu trofozoitai yra nepavojingi, nes aplinkoje žūsta per keletą valandų. Su žarnų turiniu patekę į storąją žarną, kur intensyviai rezorbuojasi vanduo ir sutirštėja išmatos, giardijų trofozoitai suapvalėja, apsigaubia apvalkalu ir virsta cistomis. Su išmatomis į aplinką pasišalina jau subrendusios cistos, kurios yra labai atsparios. Visas giardijų vystymosi ciklas vyksta viename organizme: cistos patenka į plonąjį žarnyną (dažniausiai dvylikapirštę žarną), kur jos virsta greitai besidauginančiais trofozoitais, storajame žarnyne trofozoitai vėl virsta cistomis ir su išmatomis pasišalina į aplinką. Viename grame išmatų gali būti šimtai tūkstančių cistų, o užkrečiamoji dozė yra maža (10–25 cistos), todėl gali plisti ne tik per vandenį ar užterštą maistą, bet ir kontaktiniu būdu.
Epidemiologija
Infekcijos šaltinis yra giardiaze sergantis žmogus ar sveikas giardijų cistų nešiotojas, su išmatomis išskiriantis sukėlėją. Giardijų rezervuaru gali būti daugelis gyvūnų: šunys katės, pelės, voverės, šinšilos, kiaulės, galvijai ir įvairūs paukščiai. Žmogus užsikrečia giardijų cistoms patekus per burną į plonąjį žarnyną. Giardiaze galima užsikrėsti ir per giardijų cistomis užterštą upių, ežerų, baseinų bei kitą vandenį. Kadangi giardijos ilgai išsilaiko vandenyje, vanduo dažnai tampa šios parazitozės pagrindiniu perdavimo veiksniu. Kitas svarbus perdavimo veiksnys yra užteršta aplinka.
Giardiazė paplitusi visame pasaulyje, tačiau didžiausias šios parazitozės paplitimas pastebimas šilto ir karšto klimato šalyse, kur sanitarinės gyvenimo sąlygos yra prastos. Išsivysčiusiose šalyse suaugusiųjų užkrėstumas giardiaze siekia 3–5 proc., vaikų kolektyvuose iki 10–15 proc. Šiaurės Amerikoje giardiazė yra dažniausia nebakterinio viduriavimo priežastis. Giardiazė – aktuali keliautojų į tropines ir subtropines šalis liga.
Patogenezė ir patologija
G. lamblia cistos nepakitusios pereina skrandį, dvylikapirštėje žarnoje netenka savo apvalkalo, o išsilaisvinę giardijų trofozoitai plonajame žarnyne maitinasi, auga ir greitai dauginasi. Trofozoitai pažeidžia plonosios žarnos gleivinės mikrogaurelius, sutrikdo natrio ir chloridų absorbciją, žarnų peristaltiką, riebalų, angliavandenių ir vitaminų pasisavinimą, sudaro sąlygas vešėti bakterinei florai. Nors giardijos nėra audininiai parazitai, kartais gali pažeisti plonojo žarnyno ir tulžies latakų gleivinę. Viduriavimas gali pasireikšti ir neesant mikroskopinių žarnyno pažeidimų, tačiau gaurelių atrofija sukelia pasikartojantį malabsorbcijos sindromą (celiakiją). Tikrųjų įrodymų, kad giardijos gyvena normaliai funkcionuojančioje tulžies pūslėje, nėra. Giardijos jautrios tulžies rūgštims, todėl negali būti kepenų pažeidimo ir cholecistocholangito priežastimi. Vegetacinės giardijų formos, patekusios į storąjį žarnyną, virsta cistomis, kurios išsiskiria į aplinką. Tiek B, tiek T limfocitų atsakas svarbus formuojantis apsauginiam imunitetui. Susidarę sekreciniai A klasės imunoglobulinai svarbūs pašalinant parazitą iš organizmo ir apsisaugant nuo pakartotinės invazijos bei lėtinių ligos formų.
Plačiau skaitykite „Gastroenterologija ir hepatalogija“ Nr. 1(7), 2013