Magnis yra 4-asis pagal paplitimą žmogaus kūno katijonas (Mg++). Jis įeina į 300 svarbiausių organizmo fermentų ir jų sistemų sudėtį: būtinas adenozino trifostato (ATF) metabolizmui, aktyvina kreatinkinazę, adenilciklazę, Na/K – ATF-azę. Trūkstant magnio, didėja atsparumas insulinui, lygiųjų raumenų įtampa ir trombocitų aktyvumas.
Magnio šaltiniai ir apykaita
Moksliniai tyrimai rodo, kad magnio trūkumas susijęs su daugelio širdies ir kraujagyslių ligų ir būklių (hipertenzijos, aritmijų, aterosklerozės, miokardo infarkto ir kt.), cukrinio diabeto, dislipidemijos atsiradimu ir progresavimu. Į veną magnio leidžiama esant įvairioms sunkioms patologijoms, kaip antai astminei būklei (status asthmaticus), kritiškoms aritmijoms (torsades de pointes), preeklampsijai. Keletas placebu kontroliuojamų tyrimų įrodė geriamojo magnio naudą sergantiesiems įvairiomis širdies ir kraujagyslių ligomis. Atliekami tyrimai, kuriais bandoma išsiaiškinti, ar magnis turi įtakos natūraliai šių ligų raidai.
Daugelį dešimtmečių yra žinoma, kad magnis yra vienas svarbiausių viduląstelinių katijonų. Jis svarbus daugeliui organizme vykstančių gyvybinių procesų, taip pat įvairių ligų patogenezei. Mokslininkų teigimu (Resnick ir bendr.), nekelia abejonių sutrikusios magnio apykaitos ryšys su cukriniu diabetu, hipertenzija ir kt.
Suaugusio apie 70 kg sveriančio žmogaus kūne yra 21–28 g magnio. Normali magnio koncentracija serume 1,7–2,5 mg/dl. Daugiausia magnio (apie 50 proc. kūne esančio magnio kiekio) susikaupę skelete (kauluose), likęs kiekis – minkštuosiuose audiniuose, ir tik 0,3 proc. magnio yra tarpląstelinis.
Magnio į žmogaus organizmą patenka su maistu: daugiausia jo yra žaliose lapinės daržovėse, ankštiniuose augaluose, riešutuose, gyvūnų baltymuose.
Virškinimo trakte, daugiausia viršutinėje plonųjų žarnų dalyje, absorbuojama 30–50 proc. suvartoto magnio. Magnio absorbcija priklauso nuo endogeninio magnio kiekio. Didžioji dalis šio elemento iš organizmo pašalinama su šlapimu. Jei magnio atsargos organizme pakankamos, jo absorbcija ir ekskrecija būna subalansuotos. Magnio apykaitai būdingas cirkadiškumas: daugiausia jo ekskretuojama su šlapimu naktį. Apie trečdalis serumo magnio yra susijungęs su baltymais, todėl nefiltruojamas inkstų glomeruluose. Inkstuose nufiltruojama vidutiniškai 20 proc. serumo magnio, 50–60 proc. šio kiekio absorbuojama kylančiojoje Henlės kilpos dalyje. Atvirkščiai, dauguma kitų elektrolitų absorbuojami proksimalinėje Henlės kilpos dalyje.
Tarpląstelinėje terpėje 33 proc. magnio yra susijungę su baltymais, 12 proc. yra kompleksinių anijonų sudėtyje ir 55 proc. – laisvos jonizuotos formos.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2013 Nr. 5