Dirgliosios šlapimo pūslės sindromas – tai simptomų kompleksas, kurį sąlygoja nevalingi tuštinamojo raumens susitraukimai šlapimui kaupiantis pūslėje. Dirglioji šlapimo pūslė diagnozuojama 17 proc. suaugusiųjų. Paplitimas tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų didėja vyresniame amžiuje. Ši liga labai pablogina pacientų gyvenimo kokybę, sutrikdo jų psichologinę būseną, socialinį, darbinį ir kasdienį aktyvumą, seksualinę funkciją.
Tyrimai rodo, kad solifenacino sukcinatas yra efektyvus vaistas dirgliosios šlapimo pūslės sindromui gydyti. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti solifenacino saugumą ir efektyvumą gydant dirgliosios šlapimo pūslės sindromą.
Patogenezė, klinika ir diagnostika
Dirgliosios šlapimo pūslės sindromui būdingas staigus stiprus noras šlapintis, staigus nevalingas šlapimo nelaikymas, dažnas šlapinimasis dieną, šlapinimasis naktį, jautrumas specifiniams dirgikliams (pvz., vandens čiurlenimo garsas sukelia norą šlapintis).
Šie simptomai atsiranda dėl padidėjusio sutraukiamojo šlapimo pūslės raumens aktyvumo arba šlaplės-šlapimo pūslės disfunkcijos. Manoma, kad dirgliosios šlapimo pūslės sindromą gali sąlygoti ir padidėjęs šlapimo pūslės jautrumas dėl aferentinio nervo, kuris baigiasi šlapimo pūslėje, pokyčių.
Dirgliosios šlapimo pūslės diagnostika prasideda nuo nusiskundimų, paciento prašoma pildyti dienyną, kuriame būtų aprašyti simptomai, jų pasireiškimo dažnumas, skysčių suvartojimas, šlapimo kiekis. Taip pat svarbu įvertinti paciento svorį, kūno masės indeksą, gretutines ligas, apžiūrėti lytinius organus, atlikti krūvio šlapimo nelaikymo mėginį, pilvo ir dubens organų echoskopiją, matuoti liekamojo šlapimo tūrį, tirti tarpvietės refleksus, dubens dugno raumenų funkciją. Urodinaminiai tyrimai padeda tiksliai nustatyti nevalingus tuštinamojo raumens susitraukimus.
Solifenacino farmakodinaminės ir farmakokinetinės ypatybės
Solifenacinas priklauso urologiniams antispazminiams vaistams, yra specifinio poveikio cholinerginių receptorių blokatorius. Šlapimo pūslę inervuoja parasimpatiniai cholinerginiai nervai. Acetilcholinas, veikdamas muskarino receptorius, daugiausia M3, sutraukia lygųjį tuštinamąjį šlapimo pūslės raumenį. Farmakologinių tyrimų, atliktų in vitro ir in vivo, rezultatai parodė, kad solifenacinas yra konkurencinio poveikio muskarino M3 receptorių blokatorius. Be to, įrodyta, kad jis yra specifinis muskarino receptorių blokatorius, kurio afinitetas įvairiems kitų rūšių receptoriams ir jonų srovės kanalams yra mažas arba jo visai nėra.
Išgėrus solifenacino, didžiausia jo koncentracija kraujo plazmoje atsiranda po 3-8 val. Laikas, per kurį koncentracija kraujo plazmoje tampa didžiausia, nuo dozės dydžio nepriklauso. Absoliutus biologinis prieinamumas yra maždaug 90 proc. Didžioji dalis solifenacino metabolizuojama kepenyse, pirmiausia citochromo P450 3A4. Šio vaisto daugiausia pašalinama per inkstus, kiek mažiau – su išmatomis.
Dažniausias šio vaisto nepageidaujamas poveikis yra sąlygotas anticholinerginio poveikio – burnos džiūvimas, regėjimo sutrikimai, vidurių užkietėjimas, pykinimas, dispepsija, pilvo skausmas. Tačiau nepageidaujamas poveikis pasitaiko itin retai ir yra menkas dėl solifenacino selektyvumo M3 receptoriams, kurių daugiausia yra šlapimo pūslėje.
Solifenacino efektyvumas ir saugumas gydant dirgliosios šlapimo pūslės sindromą
Solifenacinas yra vartojamas vieną kartą per parą. Rekomenduojama dozė yra 5 mg, prireikus ją galima padidinti iki 10 mg. Multicentrinio placebu kontroliuojamo klinikinio tyrimo, į kurį buvo įtraukta daugiau nei 2800 pacientų, rezultatai atskleidė, kad solifenacinas 5 ir 10 mg statistiškai reikšmingai sumažino staigaus noro šlapintis, šlapimo nelaikymo epizodų skaičių, suretino šlapinimąsi, nikturiją ir padidino šlapimo kiekį, palyginti su kontroline grupe. Tyrime nepageidaujamų reakcijų pasitaikė itin retai: burnos džiūvimas, obstipacijos, mirgėjimas akyse.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2014 Nr. 6