Kepenų svarba buvo žinoma ir senovės babiloniečiams. Kadaise kepenys net buvo laikomos pagrindiniu žmogaus kūno organu. Jų vaidmuo prilygsta širdies darbui. Ne mažesnę reikšmę joms teikiame ir mes. Tai pagrindinė organizmo laboratorija, dalyvaujanti baltymų, riebalų, angliavandenių ir kitų medžiagų apykaitoje. Be to, jos atlieka apsauginę funkciją, gamina vitaminą A, jose kaupiasi D, K, PP ir kiti B grupės vitaminai. Tačiau pakanka į jų veiklą įsiskverbti virusams, vaistams, alkoholiui, ir tos galingos laboratorijos veikla sutrinka.
Dažniausia priežastis: hepatito B ir C virusai, alkoholio vartojimas, bet daugėja ir metabolinės, autoimuninės kilmės kepenų ligų. Neretai kepenis pažeidžia ir vaistai, kurie metabolizuojami kepenyse. Tokiu poveikiu gali pasižymėti antibiotikai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo,antituberkulioziniai, antiepilepsiniai vaistai, vaistažolės.
Medikamentinis kepenų pažeidimas
Daugelį ligų gydant vaistais, daugėja ir medikamentinio kepenų pažeidimo atvejų. Toksinį poveikį kepenims gali daryti tiesiogiai pats vaistas ar jo metabolitas. Kitas pažeidimo būdas – idiosinchrazinės reakcijos į vaistą ar jo metabolitą. Svarbiausi medikamentinio kepenų pažeidimo sindromai yra hepatoceliulinis, cholestazinis ir mišrus.
Hepatotoksiškumo pasireiškimas gali būti nustatomas kliniškai, atlikus laboratorinius (kepenų fermentų aktyvumo, bilirubino koncentracijos kraujyje) ir instrumentinius (vaizdo) tyrimus.
Jei pažeidžiamos kepenų ląstelės, daugiau nei 2 kartus padidėja asparagino aminotransaminazės (AST) ir alanino aminotransferazės (ALT) aktyvumas. Biopsinėje medžiagoje nustatoma hepatocitų degeneracija, uždegimas, nekrozė.
Kepenis toksiškai veikia dauguma antibiotikų, tačiau juos vartojant kepenys pažeidžiamos ne visada. Tai priklauso nuo amžiaus, vartojimo trukmės, gretutinių ligų, kartu vartojamų kitų hepatotoksiškų vaistų. Penicilinų grupės antibiotikai nėra labai hepatotoksiški. Amoksicilinas, pipericilinas, ampicilinas gali kiek padidinti kepenų fermentų aktyvumą. Karbenecilinas neretai sukelia cholestazinį sindromą. Vartojant cefuroksimą, hepatotoksinis poveikis pasireiškia retai. Dažniau šalutinius poveikius sukelia I ir II kartos cefalosporinai, vartojant III ir IV kartos cefalosporinus kartais laikinai padidėja transaminazių aktyvumas. Labiausiai hepatotoksiški antibiotikai yra tetraciklinai. Doksociklinas gali sukelti cholestazę, hepatitą, tulžies latakų nykimą, kepenų nekrozę. Makrolidas eritromicinas gali būti cholestazės, kepenų venų trombozės, kepenų nekrozės, tulžies latakų nykimo priežastis.
Nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) klasė pagal savo cheminę sudėtį yra nevienalytė vaistų grupė, turinti panašų gydomąjį poveikį bei šalutinius poveikius. O’Connor ir bendraautoriai (2003), analizuodami epidemiologinius NVNU hepatotoksiškumo aspektus, padarė išvadą, kad beveik visi šiuolaikiniai NVNU gali turėti didesnį ar mažesnį hepatotoksinį poveikį. Nors kliniškai reikšmingo kepenų pažeidimo rizika palyginti nedidelė (8–27 atvejų/100 000 pacientų per metus), NVNU sukelti kepenų pažeidimai būna labai sunkūs – žaibinis kepenų funkcijos nepakankamumas, hepatorenalinis sindromas. Nurodyti šalutiniai poveikiai, atsiradę gydant NVNU bei sukėlę pacientų mirtį ar būtinybę skubiai persodinti kepenis, tapo kai kurių vaistų, kaip antai benoksaprofeno, bromfenako, pirprofeno, diklofenako ir kai kuriose šalyse nimesulido, draudimo vartoti klinikinėje praktikoje priežastimi.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2014 Nr. 3