Prieš kelis dešimtmečius farmacijos studijas sėkmingai įveikęs kaunietis Darius Liaugaudas (rugsėjo mėnesį jis atšventė auksinį jubiliejų) apie įgytą profesiją jau seniai kalba būtuoju laiku ir tvirtina su farmacija atsisveikinęs visiems laikams. Kodėl? Nes tai buvo tik atsitiktinis pasirinkimas, nusigręžus sėkmei, kai nepavyko įstoti į tuomečio Kauno medicinos instituto Gydomąjį fakultetą. Beje, ir medicina nebuvo didžioji Dariaus svajonė… Tikroji jo aistra – dangus!
Visas Dariaus Liaugaudo gyvenimas kupinas išbandymų. Pats ekstremaliausias jų – prieš kelerius metus įvykusi sklandytuvo avarija. Nedaug trūko, kad dangaus žydrynę, kuri paviliojo nuo mažų dienų, Darius tąsyk būtų pasiekęs paskutinį kartą…
Dariau, į mūsų susitikimą atvažiavote neįgaliojo vežimėliu, tad pirmiausia ir papasakokite, kas atsitiko, kad tapote visiškai priklausomas nuo technikos?
Buvo 2013 metų gegužės pabaiga… Savaitgalį, kaip įprastai, išsiruošiau į Pociūnų aerodromą paskraidyti. Sklandytuvų sportas – mėgstamiausias mano užsiėmimas… Jau grįždamas į aerodromą, tupdydamas sklandytuvą, padariau nedidelę klaidą – to pakako, kad sklandytuvas staiga trenktųsi į žemę. Man tiesiog nepasisekė. Nors gal tiksliau – pasisekė! Patyriau sunkius sužalojimus, bet likau gyvas! Labai ilgai gydžiausi, o dabar „draugauju“ su man judėti padedančia technika.
Net ir po tokio šiurpaus įvykio neatsisakėte pavojingo sklandytuvų sporto?
Šis mano hobis nėra pavojingesnis nei automobilio vairavimas. Nebent jei tektų sklandyti kalnuotoje vietovėje, kur rizikos išties yra daugiau. Lietuvoje, kaip žinia, nekalnuota, tai ir pavojai nebaugina.
Apie išskirtinę Jūsų drąsą pasikalbėsime vėliau, o dabar papasakokite apie gyvenimą ir užsiėmimus iki to nelemto įvykio. Tada dirbote bendrovės TEO LT padalinio vadovu, o po avarijos šių pareigų teko atsisakyti?
Ne visai taip – niekas manęs iš darbo nevarė. Pats nusprendžiau, kad po tokios traumos, kurią gydžiausi ne vieną mėnesį ir po kurios praradau du trečdalius darbingumo, man bus sunkiau atlikti tas pareigas, kurias persitvarkanti TEO LT bendrovė pasiūlė.
Išėjote į niekur?
Tikrai taip. Tačiau po pusmečio draugai pasiūlė darbą aviacijos remonto įmonėje Pociūnuose – dabartinė mano veikla yra susijusi su kokybės valdymo sistema. Tai iš dalies biurokratinis darbas, todėl daug ką galiu nuveikti ir būdamas savo namuose.
Bet juk Jūs – diplomuotas farmacininkas! Ką farmacija turi bendro su aviacija ar internetinėmis technologijomis?
Pasakysiu atvirai – į farmaciją patekau atsitiktinai. Tai buvo savotiška mano gyvenimo avantiūra. Kai 1983 metais baigiau vidurinę mokyklą ir reikėjo galvoti apie ateitį, tuometis Kauno medicinos institutas buvo viena iš keleto Lietuvos aukštųjų mokyklų, kuriose mokantis nešaukė tarnauti sovietinėje armijoje. Aš nė kiek nenorėjau kariauti, o tais laikais kareivėlius siųsdavo net ir į Afganistaną, iš kur nežinojai, ar sugrįši… Ilgai svarsčiau, kur stoti – į KMI ar Kauno technologijos universitetą, Radijo elektronikos fakultetą. Pasirinkau KMI, Gydomąjį fakultetą, bet, deja, nepasisekė. Kadangi į armiją nenorėjau, sutikau su pasiūlymu pereiti į farmaciją. Kaip vėliau paaiškėjo, mūsų grupė buvo išskirtinė – sudaryta daugiausia iš neįstojusiųjų į mediciną, du trečdaliai studentų – vaikinai… Na, o kalbant apie farmacijos ir aviacijos ar IT panašumus, galiu pasakyti, kad jų išties yra. Vienas svarbiausių dalykų yra tas, kad tiek aviacijoje, tiek farmacijoje labai daug dėmesio skiriama saugumui. Tiesa, internetinės technologijos farmacijoje, lyginant su IT aviacijoje, yra pažengusios maždaug 30 metų į priekį.
Medicina, farmacija Jums vis dėlto neturėjo būti svetima. Juk Jūsų mama – gydytoja?
Taip, mano mama – gydytoja pediatrė. Aš, kaip matote, jos pėdomis nepasekiau, bet šią „klaidą“ ištaisė mano sūnus – dabar jis mokosi Lietuvos sveikatos mokslų universitete, trečiame kurse.
Nors farmacija nebuvo Jūsų pašaukimas, vaistinėje vis tiek teko padirbėti…
Tais laikais po studijų reikėdavo vykti dirbti ten, kur paskirdavo. Man kliuvo Pasvalys. To miesto vaistinėje dirbau ir parduodamas vaistus, ir kitose pareigose. Kadangi mane labai domino kompiuterinės technologijos, kurios tuo metu Lietuvoje buvo dar tik pradinėje stadijoje, ėmiau į šią sritį gilintis ir netrukus buvau pakviestas grįžti į Kauną – pasiūlė darbą Kauno medicinos instituto Vaistų technologijos katedroje, pas vedėją Antaną Gendrolį. Vedžiau medicinos technikos darbus, be to, katedrai paruošiau vieną pirmųjų institute kompiuterį, naudojantį techniką su filmavimo kamera. Teko vykti į Charkovo farmacijos gamyklą ir filmuoti technologinį vaistų gamybos procesą, po to viską per paskaitas rodydavau studentams. Kadangi tuo metu prasidėjo kompiuterių verslas, pradėjo steigtis tuo užsiimančios įmonės. Gavau pasiūlymą dirbti tokios krypties darbą ir su KMI atsisveikinau. Tiesa, vėliau kelerius metus dar teko padirbėti „Camelia“ vaistinių tinkle. Bet čia dirbau jau ne kaip farmacijos, o kaip IT specialistas – diegėme kokybės apskaitos sistemą.
Ar teisingai supratau – esate informacinių technologijų savamokslis?
Iš tiesų šią sritį įvaldžiau be papildomų studijų. Aišku, visko neišmaniau, bet žinojau, kokios yra kompiuterio galimybės, kur jas galima pritaikyti, kokia IT įranga reikalinga, kad įmonėse būtų užtikrinta IT infrastruktūra. Turėdamas tokių žinių, įsidarbinau TEO LT, kurį laiką buvau IT projektų grupės padalinio vadovas, bet, kaip jau minėjau, šį darbą teko palikti po traumos.
Gal vis dėlto mintyse kirba planų įgytą farmacininko diplomą kada nors panaudoti pagal jo tiesioginę paskirtį?
Farmacijai, deja, nejaučiu jokios nostalgijos, tikrai niekada negalvojau apie tai, kad reikėtų pasiieškoti darbo būtent pagal įgytą profesiją. Nors, teisybė, nėra taip, kad darbą vaistinėje prisiminčiau su siaubu. Ir farmacijos studijas miniu tik labai geru žodžiu. Juk aukštasis išsilavinimas duoda ne vien žinių… Beje, buvo labai įdomu padirbėti dideliame vaistinių tinkle „Camelia“, kur kartu su kolegomis įgyvendindamas įmonės veiklos strategijas, įgijau daug patirties, darbas ten man davė daug naudos, nes didelėje įmonėje viskas yra kiek kitaip nei mažoje.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2015 Nr. 9
Asmeninio archyvo nuotraukoje – Darius Liaugaudas