Žinomiausias Lietuvoje šeimos psichologijos tyrinėtojas, Lietuvos psichoterapijos draugijos valdybos narys, profesorius dr. Gediminas Navaitis nė neketina slėpti, kad jo sveikata – ne geležinė. Kartu jis pabrėžia, kad stengiasi savo sveikatą tausoti kuo įvairiausiais būdais – pradedant fiziniu aktyvumu, profilaktinėmis patikromis ir baigiant „saiku prie stalo“. Tačiau bene svarbiausias sveikatos garantas, kaip įsitikinęs profesorius, yra gebėjimas rasti gyvenimo prasmę. Jei šioje srityje paieškos užsitęsia, esą nėra ko norėti ir geros savijautos…
Gerbiamas profesoriau, kaip pats vertinate savo sveikatą? Turite skundų ar vis dėlto galėtumėte pasigirti, kad ligoms organizmas yra pakankamai atsparus?
Ne, jokiu būdu negaliu tvirtinti, kad mano sveikata – geležinė. Man būtų galima diagnozuoti bent dešimt neišgydomų ligų – parodontozę, trumparegystę, įvairius stuburo negalavimus, antsvorį ir taip toliau… Visų sveikatos sutrikimų nevardysiu, norėdamas likti bent kiek paslaptingas (juokiasi), bet kartu galiu tik pasidžiaugti, kad visas šias ligas įmanoma kontroliuoti. Tą aš sėkmingai ir darau. Todėl savo sveikatą vertinčiau ne aukščiausiu balu, bet ir ne pačiu žemiausiu.
O kaip stengiatės savo sveikatą tausoti? Gal turite savų receptų?
Atsakymas į šį klausimą yra labai aiškus ir paprastas, be to, visiems mums puikiai žinomas: saikas, saikas ir dar kartą saikas… O šalia to – ir kuo didesnis fizinis aktyvumas, judėjimas. Pavasarį ar vasarą tą daryti kur kas paprasčiau, tačiau reikia stengtis neužsnūsti ir žiemą. Aš ramiuoju metų laiku irgi stengiuosi neužmiršti fizinio aktyvumo – bent du kartus per savaitę nueinu į baseiną, beveik kasdien padarau mankštą.
Ar teko kada nors gyvenime atsigulti į ligoninę? Jei taip, kokios sveikatos bėdos buvo užklupusios? Kaip greitai nugalėjote ligą?
Galiu tik pasidžiaugti, kad kol kas nesu susidūręs su ligonine – aišku, dabar reikėtų rasti medį ir tris kartus į jį pabelsti (šypsosi). Na, o lengvesnių ligų, be abejo, išvengti nepavyko. Tiesa, esu iš tų piliečių, kurie savigyda neužsiima: jei jau blogiau pasijutau, nelaukiu savaiminio pagerėjimo, nedelsdamas kreipiuosi į savo šeimos gydytoją. Juk yra ligų, kurių be mediko pagalbos neįmanoma įveikti. Tarkime, dantų šaknų kanalų gydymas. O ir su kitokiais sveikatos sutrikimais, manau, juokauti nereikėtų.
Kokių patarimų, kaip saugotis ligų, užsilikę atmintyje iš tėvų ar senelių?
Jokių išskirtinių patarimų negaudavau – patardavo viską, kas turbūt kiekvienam seniai žinoma: jei suskaudo gerklę ar saugantis virusų – gerti arbatos su medumi ir citrina; organizmą grūdinti kontrastiniu dušu, vengti žalingų įpročių ir t. t. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad geriausia, kai pacientą apžiūri ir jo sveikatos būklę įvertina specialistas. O po to ir skiria atitinkamą gydymą. Ką man gydytojas nurodo, ką išrašo, tuos vaistus ir vartoju. Aš tikiu gydytojų kvalifikacija, ir, prisipažinsiu, man kartais būna labai keista, kodėl, tarkime, sugedus čiaupui kiekvienas kviečiame santechniką, tačiau susirgę – o juk sveikata žmogui visų svarbiausia! – kai kurie kreipiamės ne į gydytoją, o į apsišaukėlę bobutę. Taip, pasitaiko, kai ir gydytojas suklysta, tačiau, kad suklys bobutė, tikimybė yra nepalyginti didesnė.
Vis dėlto jei bobutė „skirtų“ tik dietą, gal organizmui žalos nepadarytų?
Taip, yra nemažai atvejų, kai vieną ar kitą sveikatos sutrikimą žmonėms pavyko panaikinti specialiomis dietomis, kurias, beje, sudarė specialistai, o ne bobutės… Tačiau, kalbant apie sveikus žmones, vargu ar tokiems reikalingos kokios nors dietos. Juk jei žmogus kuriam nors produktui alergiškas, jei organizmas to produkto netoleruoja, paprastai tą žino nuo mažų dienų ir tokių maisto produktų vengia. Kitaip sakant, kiekvienas turime „savo dietą“. Todėl noriu pabrėžti, kad svarbiausia yra nepamiršti saiko – tiek valgant, tiek vartojant alkoholinius gėrimus. Ir niekada nesutiksiu su tuo, kad sveika būti, tarkime, vegetaru, t. y. visiškai atsisakyti mėsos. Žmogus iš prigimties yra visaėdis, todėl sveikam žmogui kokių nors produktų visiškai atsisakyti tikrai nėra tikslinga.
Koks patyrusio psichologo požiūris į alternatyviąją mediciną, kurioje aktyviai reiškiasi aiškiaregiai, ekstrasensai, būrėjai?
Dalyvavau kelių komisijų, tyrusių piliečių ekstrasensinius gebėjimus, darbe. Teko susitikti su žmogumi, kuris esą valios jėga įstengė stumdyti popierinių pinigų banknotus. Mokslininkai stebėjosi, kas dedasi: gal esą tie banknotai įmagnetinti, gal kokie barjerai pastatyti? Pasirodo, viskas buvo kur kas paprasčiau: jau po seanso, prieš paduodamas tą judėjusį banknotą komisijos nariams, žmogelis sutraiškydavo tarakoną, kurį būdavo prilipdęs apatinėje banknote pusėje. Tarakonas judėdavo pirmyn atgal – banknotas kartu su juo! Žinau, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose yra įkurtas specialus fondas, kurio vadovai yra numatę milijonines premijas asmenims, įrodžiusiems savo ekstrasensinius gebėjimus. Kiek žinau, iki šiol tie pinigai guli fondo sąskaitoje nepanaudoti. Kyla klausimas, kodėl mūsų šalyje taip aktyviai besireiškiantys ekstrasensai pinigų nenori (juokiasi). Dabar prisiminiau gerą anekdotą šia tema: laikraštyje pasirodo skelbimas, kad viena firma įdarbintų aiškiaregį, mokėtų jam labai didelį atlyginimą. Kreiptis adresu – „Patys žinote kur“. Taigi, jei esi aiškiaregis, žinosi…
Kiek žmogaus psichologinė būsena turi įtakos bendrai savijautai, sveikatai? Kas žmogui labiausiai kenkia, žaloja jo psichiką?
Jei psichologinė būsena gera, žmogus jaučiasi gerai. Psichologinė būsena negali būti atskirta nuo visumos. O labiausiai žmogui kenkia ne ko nors vaikymasis, pavyzdžiui, turto, mados ir pan., o negebėjimas rasti gyvenimo prasmės. Jei žmogus turi gyvenimo tikslą, prasmę, nors ir susiduria su daug sunkumų, viskas yra įveikiama, pasiekiama. Antai Lietuvos partizanai gyveno ir kovojo labai sudėtingomis sąlygomis – slėpėsi šaltame bunkeryje, atsiskyrę nuo artimųjų, badaudami, nes nuolat trūkdavo maisto, bet nieku gyvu negalėtume pasakyti, kad jų gyvenimas buvo beprasmis. Taigi gyvenimo prasmės neturėjimas šiandien yra didžiausia problema.
Psichologas kasdien bendrauja su turinčiaisiais įvairių gyvenimiškų problemų, taip pat – su ieškančiais gyvenimo prasmės klientais. Kaip pačiam psichologui išlikti dvasiškai stipriam, nepalūžti? Ar gali jam prireikti psichologo konsultacijos?
Psichologas – lygiai toks pat žmogus kaip ir jo klientai. Kaip kiti medikai kreipiasi į atitinkamos srities medicinos specialistus, taip ir psichologui kartkartėmis gali prireikti psichologinės pagalbos.
Plačiau skaitykite „Farmacijos ir laiko“ žurnalo 2016 m. Nr. 1