Pastaraisiais dešimtmečiais daugelio pavojingiausių širdies ir kraujagyslių ligų (išeminės širdies ligos, širdies nepakankamumo, arterinės hipertenzijos) gydymas smarkiai patobulėjo: sukurta naujų veiksmingų vaistų, įdiegta efektyvių invazinių terapinių metodų, reikšmingai pagerėjo pacientų gyvenimo kokybė, pailgėjo tikėtina gyvenimo trukmė. Vis dėlto išeminės širdies ligos simptomų kontrolė daugeliu atvejų nėra patenkinama: dalis pacientų, nepaisant taikomo šiuolaikinio gydymo, jaučia angininius skausmus ir širdies nepakankamumo simptomus.
Širdis – labai energiškas organas
Širdis nepaliaujamai dirbą visą žmogaus gyvenimą. Jos veiklai užtikrinti reikia daug energijos. Daugiausia energijos miokarde susidaro oksiduojant riebalų rūgštis (iki 60–90 proc. viso ATF kiekio) ir gliukozę (10–40 proc.). Tačiau riebalų rūgščių skaidymui reikalingi didesni deguonies kiekiai nei gliukozės oksidacijai, be to, gliukozės metabolizmas vyksta greičiau. Miokardo išemijos sąlygomis (trūkstant deguonies) energijos gamyba iš gliukozės įgyja reikšmingų pranašumų.
ATF sintezė iš gliukozės energiškai efektyviausia. Ji vyksta aerobinėmis sąlygomis, prasideda nuo glikolizės, o galutinis jos produktas yra pirovynuogių rūgštis (piruvatas). Vėliau piruvatas oksidinamas mitochondrijose iki acetilkofermento A (acetil-CoA), kuris, dalyvaudamas energiniame angliavandenių metabolizmo (Krebso) cikle, gamina energiją. Glikolizinis energijos gamybos procesas energiškai naudingiausias, jo metu suvartojama mažiausiai deguonies.
ATF sintezė iš riebalų rūgščių prasideda ląstelių citoplazmoje. Čia riebalų rūgštys pirmiausia aktyvinamos, vėliau pernešamos į mitochondrijas, kur jos toliau oksidinamos iki acetil-CoA ir gali dalyvauti Krebso cikle. Energijos gamyba iš riebalų rūgščių trunka ilgiau ir energiškai mažiau naši, jos metu sueikvojama daugiau deguonies.
Išemijos sąlygomis metaboliškai pranašesnė tampa energijos gamyba iš gliukozės, nes ji vyksta greičiau, be to, jai reikia mažiau deguonies.
Energinis gydymas: metabolizmo korektoriai
Siekiant didesnio efektyvumo, greta pagrindinio krūtinės anginos gydymo vis plačiau taikomi vadinamieji metaboliniai antiangininiai vaistai, arba miokardo metabolizmo korektoriai, kaip antai meldonis (Mildronate). Jų veiksmingumas patikimai įrodytas eksperimentiniais ir klinikiniais tyrimais. Metabolizmo korektoriai yra įtraukti į naujausius išeminės širdies ligos kompleksinio gydymo algoritmus.
Gydant metabolizmo korektoriais siekiama šių svarbiausių tikslų:
- skatinti gliukozės oksidaciją slopinant energiškai menkavertį riebalų rūgščių metabolizmą;
- skatinti ATF sintezę;
- mažinti N+ ir Ca++ perteklių ląstelėse ir K+ netekimą;
- slopinti oksidacinį stresą ir laisvųjų radikalų susidarymą;
- apsaugoti ląsteles nuo pažeidimo ir žūties.
Pagerinti audinių (širdies raumens) energijos apykaitą išemijos metu galima aktyvinant aerobinę glikolizę – t. y. energijos gamybą iš riebalų rūgščių „perkeliant“ į energijos gamybą iš gliukozės. Taip sutaupoma apie 50 proc. į miokardą patenkančio deguonies, kuris gali būti veiksmingiau panaudojamas energijos (ATF) sintezei.
Miokardo metabolizmą veikiantys vaistai slopina energiškai menkavertę riebalų rūgščių oksidaciją ir stimuliuoja gliukozės oksidaciją, optimizuodami miokardo medžiagų ir energijos apykaitą išemijos metu. Veikiant šiems vaistams, miokarde gaminama daugiau ATF, stiprėja širdies raumens susitraukimai, sumažinamas žalingas išemijos poveikis miokardui. Metabolizmą optimizuojantys preparatai gali sumažinti išeminį pažeidimą, pagerinti organų (audinių) veiklą deguonies trūkumo sąlygomis, todėl jie vadinami citoprotektoriais.
Savita vaistų grupė
Metabolizmo korektoriai – savita farmakologinė vaistų grupė. Jie veikia miokardo (naujausiais duomenimis, ir galvos smegenų bei kitų organų) ląsteles, tačiau neturi poveikio širdies susitraukimų dažniui, miokardo kontraktiliškumui, hemodinamikai. Metabolinių vaistų saugu vartoti nepriklausomai nuo širdies susitraukimų dažnio (bradikardijos ar tachikardijos), kraujospūdžio dydžio, miokardo funkcijos rezervo, išstūmio frakcijos.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2016 Nr. 1