Vienas garsiausių šalies urologų profesorius habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Balys Dainys apie sveikatą galėtų kalbėti nesustodamas… Didžiulę medicininę ir gyvenimišką patirtį sukaupęs specialistas ne tik ilgus dešimtmečius gydė ir iki šiol gydo susirgusiuosius, bet ir rašo knygas, aktyviai dalyvauja švietėjiškose akcijose, dalija sveikos gyvensenos patarimus spaudos leidiniuose…
O televizijos laidose jis yra vienas populiariausių pašnekovų, šmaikščiai reiškiančių savo nuomonę ne tik medicinos ir sveikatinimo klausimais.
Gerbiamas profesoriau, esate visoje šalyje žinomas urologas. Tad pirmiausia ir išdėstykite, kokiais stebuklingais metodais vadovaudamasis saugojote savo sveikatą, kad esate toks žvalus, energingas, tarsi niekada gyvenime nebūtų tekę susidurti su liga…
Ačiū už pastebėjimus, gal nesu toks šaunus, kaip ką tik išvardijote (juokiasi)… Aš, kaip gydytojas, visada pirmiausia vertinu, kokią įtaką žmonių sveikatai ir jos saugojimui turi medicina. Ir vis prieinu prie išvados, kad svarbiausia – paties žmogaus pastangos arba dar tiksliau – jo pasirinkta gyvensena. Žmogaus sveikata ir savijauta, mano nuomone, nuo medicinos priklauso minimaliai – gal tik 10–15 procentų. Dar vienas itin svarbus dalykas yra genai, paveldėjimas. Kaip urologas, remiuosi urologinių ligų statistika ir esu pastebėjęs, kad, pavyzdžiui, jei senelis, prosenelis sirgo arba tėvelis serga prostatos vėžiu, reikia atidžiai sekti ir sūnelį. Žinoma, nebūtinai sūnus irgi tokia liga susirgs, bet kad jis turės didesnę riziką susirgti – nėra abejonės. Aišku, nevalia sakyti, kad visi navikai yra paveldimi, bet kad tokios ligos susijusios su genetika, yra daug tai patvirtinančių pavyzdžių.
Minėjote, kad sveikatai didelę įtaką daro pasirinkta gyvensena…
Žinoma! Tas visiems žinoma nuo seno, nieko naujo nepasakysiu. Bet bėda, kad daugelis nenori apie tai galvoti, nesistengia nusistovėjusio ydingo gyvenimo būdo keisti. Kaip ir atsisakyti žalingų įpročių, nors puikiai suvokia, kad jie žmogų tiesiog lėtai žudo! Tuo tarpu su vienu dalyku, kuris pastaraisiais metais vis pabrėžiamas, t. y. patiriamų stresų neigiama įtaka žmogaus sveikatai, nelabai norėčiau sutikti. Na, gerai, stresai šiek tiek alina žmogų, bet ar kartais tų patiriamų stresų šiandien mes nepervertiname? Ateina pas mane vyrai ir skundžiasi – man sunku, sudėtinga, turiu lytinės potencijos problemų, nes mano gyvenimas yra labai intensyvus, sukuosi versle, kur nuolat lydi stresai. Aš jo tada paklausiu, kaip tuomet buvo studentavimo laikais, per egzaminų sesijas – juk tada nemažiau stresų tekdavo išgyventi, kai per vieną naktį reikėdavo pasiruošti egzaminui, nes prieš tai susitikinėta su panele, ir šito tai jau neatidėsi… Tai ir rodo, jog stresą mes kiek pervertiname neigiama prasme. Beje, kai per karą Raudonoji armija peržengė Vokietijos sieną ir pasiekė Karaliaučių, kuris kareivėlis tik pagaudavo moteriškę, tą seksualiai nuskriausdavo. Tiesiog karo lauke, virš galvos švilpiant kulkoms! Atrodo, didesnio streso kaip kare būti negali, bet vis dėlto strese nuolat gyvenantiems tarybiniams kareiviams viskas sekėsi kaip iš pypkės – turiu galvoje lytinę potenciją… Taigi manau, kad stresą šiandien gal per daug mistifikuojame.
Dar viena šiandienos aktualija, ieškant nesveikatos priežasčių – netinkama mityba?
Šiuo klausimu mano nuomonė irgi galbūt patiks ne visiems. Taip, šiandien nuolat akcentuojama, kaip svarbu sveikatai teisinga, subalansuota mityba. Ir, deja, pernelyg dažnai pabrėžiama, kad ta subalansuota mityba yra vegetarizmas, žaliavalgystė. Esu įsitikinęs, kad maistas, kaip ir seksas, turi būti sotus. O ką siūlo vegetarai ar veganai? Lapų pagraužti, ir gana? Nesąmonė tai! Maistas, kaip minėjau, turi būti sotus, kad žmogus, valgydamas 3 kartus per dieną, tarp valgymų neužkandžiautų. Nes būtent užkandžiavimai labiausiai nereikalingi! Mane tiesiog piktina visokie priešpiečiai, pavakariai, arbatos valandėlės ir panašiai, čia juk žmonių tukinimas, ne kitaip! Seniai pastebėjau, kad kuo daugiau mūsų šalyje dirba dietologų ir visokių, atseit, mitybos specialistų, tuo daugiau nutukusių žmonių. O antsvoris, be abejo, jau yra sveikatos rizikos veiksnys.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2016 Nr. 6