Ji baigė farmaciją, dirbo vaistinėje, bet atėjo laikas viską palikti. Jos tvirto apsisprendimo nepajėgė pakeisti nei tėvai, nei draugai, nei vaistinės, kurioje ji dirbo, savininkas… Pati Inga Lienytė tvirtina, kad Dievas jai dovanojo gyvenimą, taip duodamas suprasti, kokiu keliu ji turinti žengti. Kalbamės su Šventosios Šeimos seserų kongregacijos vyresniąja seserimi Inga Bernadeta apie jos nuoseklų ėjimą į Dievą, apie meilę Kristui ir gyvenimą daug ko neturint, bet turint tai, kas svarbiausia…
Tradicinis pirmasis klausimas: susipažinkime…
Esu kilusi iš Švenčionių – ten gimiau ir užaugau. Mūsų daugiabučio kiemas ribojosi su kitu namu, kuriame veikė vaistinė, tad kasdien lauke lakstydama matydavau, kaip į vaistinę atvežami vaistai ir kitos priemonės, o kiemo draugai buvo ir vaistininkų vaikai… Visa tai, be abejo, buvo labai įdomu, bet net nekilo minties, kad baigusi vidurinę mokyklą galėčiau stoti į farmaciją. Kai mokyklą baigiau, man dar nebuvo 18 metų, ir tada šmėstelėjo nedrąsi mintis – o gal būti vienuole?.. Mamytė labai greitai mane „atvėsino“. Girdi, jauna esi – pagyvenk pirma! Mano mama dirbo felčere, o tėtis – greitosios pagalbos vairuotoju, todėl kartais pasvarstydavau, kad ir aš galėčiau gyvenimą susieti su medicina. Bet, pasikartosiu, apie farmaciją niekada negalvojau – nors nuo mažens gėrėjausi vaistininko darbu, nemaniau, kad aš tokį darbą sugebėčiau gerai dirbti. Jau tada buvo aišku, kad vaistininkas turi be galo daug žinoti, turėti puikią atmintį. O ir chemija man nebuvo prie širdies… Labiau patiko matematika. Iš tiesų rimčiau apie farmaciją ėmiau galvoti dvyliktoje klasėje. Mamytės padrąsinta, labai greitai apsisprendžiau. Įstojau į Prano Mažylio medicinos mokyklą, sėkmingai baigiau farmacijos studijas ir grįžau į Švenčionis – tada dar buvo dalijami paskyrimai… Valstybinėje vaistinėje praleidau apie metus – gaminau vaistus. Mano didžioji mokytoja buvo kartu dirbusi žydė Raja, kuri vaistinėje dirbo 40 metų, taigi mane visko išmokė… Ir kai 1990-ieji buvo paskelbti lietuvių kalbos metais, supratau, kad mokslus galėčiau tęsti aukštojoje mokykloje. Mat stojant tais metais į bet kurią specialybę, pakako išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Kadangi lietuvių kalba man sekėsi puikiai, sumojau, kad tokio šanso praleisti nereikėtų.
Šanso nepraleidote ir netrukus tapote tuometės Kauno medicinos akademijos studente. Ar sunkiai įkandamas riešutėlis buvo farmacijos studijos?
Studijos man patiko, mokytis nebuvo labai sunku, nes pagrindus buvau gavusi Pr. Mažylio mokykloje. Kai būdavo sunku per chemijos užsiėmimus, kai kurie dėstytojai, mus užjausdami, vadindavo „lituanistais“. Ir tai buvo tiesa.
Ar chemija neišgąsdino? Nejau nėsyk nekilo minčių, kad atsisėdote ne į tas roges?
Įdomus klausimas… Apie „roges“ buvau susimąsčiusi po vidurinės mokyklos. Ta mintis, kaip jau minėjau, – apie vienuolyną – labai tyli ir neaiški. Ieškojau Dievo, norėjau suprasti, kas Jis… Dažnai save pagaudavau svarstant, kodėl vieni jauni žmonės bendrauja ir gyvena su Dievu, o kitiems to visiškai nereikia… O kai įjunkau į studijas akademijoje, atrodė, viskas gerai, esu ten, kur ir turėčiau būti.
Po studijų grįžote į gimtuosius Švenčionis?
Dar studijuodama žinojau, kad po mokslų grįšiu namo, į Švenčionis. Tada ten jau veikė privati gydytojo Prano Karvelio „Fitofarmos“ vaistinė. Pranas Karvelis čia pat buvo įsteigęs ir privačią kliniką, į kurią kreipdavosi pacientai iš visos Lietuvos. P. Karvelis pažinojo mano šeimą, pasitikėjo mumis, todėl baigiantis studijoms buvo sutarta, kad atvyksiu dirbti į jo vaistinę. Čia dirbau dvejus metus. Tačiau vidumi vis sugrįždavau prie Dievo ieškojimo, noro Jį atrasti ir suprasti. Pamenu, studijuodama Kaune dažnai lankydavausi Vytautinėje, įvairiuose jaunimo renginiuose, ėjau į maldos grupeles. Su bendraminčiais prisigalvodavome visokiausių atrakcijų – darėme gerus darbus, organizuodavome susitikimus ir pan. Tačiau tai, kaip minėjau, tada buvo tik ieškojimai, apie vienuolišką gyvenimą negalvojau. Svajojau apie savo šeimą, kur vyras – geras katalikas. Norėjau būtinai didelės šeimos – auginti kokius aštuonis vaikus. Šeimos modelį įsivaizdavau tokį: vyras – šeimos galva, o žmona – jo pagalbininkė, dešinioji ranka ir rūpestinga vaikų mama.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2016 Nr. 8–9