Keturiasdešimt metų pašventęs moksliniam ir pedagoginiam darbui, farmacijos istorijos tyrinėtojas, rinkėjas ir saugotojas Alfonsas Kaikaris iki paskutinės gyvenimo dienos dirbo Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje.
Alfonsas Kaikaris gimė 1922 m. lapkričio 30 d. Žagarėje, Joniškio rajone, vaistininko farmacijos istoriko Antano Kaikario ir jo žmonos Izabelės Laskauskaitės–Kaikarienės šeimoje. Alfonsas Kaikaris buvo antrasis sūnus šeimoje.
Pranas ir Magdalena Kaikariai užaugino šešis vaikus. Jų sūnus Antanas Kaikaris (1878–1950) 1911 metais vedė Izabelę Laskauskaitę (1890–1954). Santuoka buvo įregistruota Anykščių bažnyčioje. Jų šeimoje užaugo keturi sūnūs. Sūnus Vytautas Kaikaris (1912–1982) – mokslininkas, fizinės chemijos profesorius. Sūnus Alfonsas Kaikaris (1922–1997) – mokslininkas, docentas, vaistininkas chemikas, muziejininkas farmacijos istorikas, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus įkūrėjas. Sūnus Petras Kaikaris (1929 m.) – mokslininkas, chemikas organikas sintetikas. Vienas sūnus Pranas Kaikaris mirė jaunas, sulaukęs vos 16 metų.
Antanas Kaikaris, gyvendamas Kavarske, 1906–1925 m. susidraugavo su Anykščių vaistininku rašytoju Antanu Žukausku-Vienuoliu. Jis supažindino Kaikarį su I. Laskauskaite iš Anykščių rajono kaimo. Laskauskų šeimoje, iš kurios kilusi A. Kaikario žmona I. Laskauskaitė, augo 9 vaikai. Pas Laskauskus vieną vasarą vasarojo Jonas Basanavičius – Lietuvos patriarchas.
Alfonso Kaikario žmona Eugenija Tukajūtė-Kaikarienė, gimusi 1927 m., provizorė, farmacijos mokslų daktarė, docentė. Jų šeimoje užaugo duktė Dalia Kaikarytė-Kižlienė, gimusi 1962 m., germanistė, vertėja, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, Lietuvos PEN centro narė.
Sūnus Vygintas Kaikaris gimė 1967 m., medicinos mokslų daktaras, plastinės rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas.
Mokslas Žagarės, Laižuvos, Mažeikių mokyklose, farmacijos mokslo studijos Kauno Vytauto didžiojo universitete
Alfonsas Kaikaris mokyklą pradėjo lankyti Žagarėje. 1934 m. baigė Laižuvos pradinę mokyklą. 1940 m. baigė Mažeikių valstybinę gimnaziją, 1941 m. pradėjo studijuoti Kauno Vytauto Didžiojo universitete Medicinos fakulteto Farmacijos skyriuje. Okupacinei valdžiai uždarius universitetus, dirbo Mažeikių vaistinėje vaistininku. Nuo 1944 m. tęsė farmacijos mokslo studijas. 1947 m. įgijo vaistininko chemiko specialybę.
Darbas Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultete
1947 m. gavęs vaistininko chemiko diplomą, pradėjo dirbti Vaistų rūmų ir Galeno preparatų technologijos katedroje. Nuo 1947 m. dėstė ir skaitė paskaitas studentams farmacinio darbo organizavimo klausimais, vėliau skaitė ir farmacijos istorijos paskaitas. 1957 m. buvo paskirtas Kauno medicinos instituto (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Farmacijos-stomatologijos fakulteto prodekanu. Jam vadovaujant buvo įkurtas neakivaizdinis farmacijos skyrius. 1963 m. atsisakė prodekano pareigų ir savo darbo veiklą skyrė farmacijos istorijos klausimams.
Visuomeninis darbas
Nuo 1964 m. buvo Respublikinės Farmacininkų mokslinės draugijos valdybos nariu, Farmacijos istorijos sekcijos vadovas. Paskelbė daugiau nei 90 straipsnių mokslinės ir populiarios spaudos puslapiuose. Savo mokslinėje veikloje kartu su bendradarbiais pradėjo tyrinėti valerijono rūšių biologinę vertę.
Farmacijos istorijos muziejaus kūrimas
1952 m. A. Kaikaris paskirtas atsakingu už farmacijos istoriją ir vaistininkystę. Į jo darbo kabinetą Vaistų formų technologijos katedroje pateko keli pirmieji farmacijos eksponatai, kurie buvo surinkti siekiant kurti Lietuvos senosios vaistinės muziejų. Prieš tai tyrinėjo jau Lietuvos farmacijos vystymosi raidą ir jos ištakas. A. Kaikaris teikė pagalbą Lietuvos farmacijos sektoriaus medicinos instituto kolegoms studentams vaistininkams. Vaistininkas Jonas Eišvydis raštu kreipėsi į vaistininkų kolektyvus su prašymu rašyti prisiminimus apie vaistines, ruošti jų istorijų albumus. Vaistinių darbuotojai tam mielai pritarė. Iš respublikos farmacijos įstaigų gavo vertingų senovinių daiktų, prietaisų vaistų gamybai, įvairių vertingų dokumentų bei receptų.
Farmacijos eksponatų nuolat daugėjo ir jų susikaupė nemažas skaičius. Gausėjant eksponatų kolekcijai, eksponatai iš dėstytojo A. Kaikario kabineto buvo perkelti į specialias spintas Farmacijos fakulteto koridoriuje.
1973 m. instituto patalpų palėpėje buvo įrengta uždara vieno kambario patalpėlė su užrašu Museum Pharmaceuthium Lituaniac. Po keleto metų muziejus buvo išplėstas – vietoje vieno kambario turėjo penkis.
1975 m. rugsėjo 26 d. įvyko iškilmingas muziejaus atidarymas. Dalyviams kvietime rašoma: „1937 m. Lietuvos vaistininkų draugijos iniciatyva buvo įkurtas Lietuvos senovės vaistinės muziejus“. Karo metais muziejaus eksponatai buvo išmėtyti. 1964 m. Kauno medicinos instituto Farmacijos fakulteto darbuotojai susirūpino buvusio muziejaus likimu. Pavyko rasti tik mažą dalį eksponatų. Nuo tų pačių metų fakultetas iš respublikos farmacijos įstaigų, įmonių ir farmacininkų pradėjo rinkti įvairius daiktus, turinčius muziejinę vertę. 1975 m. buvo išplėstos muziejaus patalpos. Dabartiniame Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje sukaupta apie 1100 eksponatų.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2017 Nr. 9