Ant įvairių kūno vietų susiformavę dariniai – karpos – ne tik atrodo neestetiškai, bet ir gali sukelti nemalonių pojūčių (pavyzdžiui, karpos ant padų dažnai būna skausmingos, sunkina judėjimą, pažeidus gali pradėti kraujuoti ir pan.). Įvairios išaugos odoje rodo, kad organizme tūno papilomos virusas. Kas lemia karpų atsiradimą ir kaip efektyviai su jomis kovoti, kalbamės su Kauno klinikinės ligoninės gydytoju dermatovenerologu Nauriu Grušausku.
Kas yra karpos, kas lemia jų susiformavimą?
Karpos – tai baltos ar šviesiai pilkos spalvos nelygaus paviršiaus suragėjusios odos išaugos, o jei trumpiau – tai gerybinis odos auglys. Visas karpų rūšis sukelia žmogaus papilomos virusai, kurių yra apie 150 tipų. Vienas iš šių virusų tipų, kuris yra labai plačiai paplitęs, yra virusas, pažeidžiantis odą, dėl to ant jos susiformuoja įvairiausių darinių. Vienas iš tokių darinių kaip tik ir yra karpos.
Koks šios ligos paplitimas populiacijoje? Kokių rūšių yra karpos?
Karpomis dažniausiai serga jauni žmonės. Pagal šiandienę statistiką, maždaug apie 30 proc. visų žmonių turi arba yra turėję karpų. Priklausomai nuo viruso tipo (nes tų virusų, kaip minėjau, yra labai daug) karpos yra skiriamos į paprastąsias (verrucae vulgaris), padų karpas (verrucae pedis) ir plokščiąsias (verrucae planae). Paprastosios karpos yra dažniausias karpų tipas, jos sudaro apie 70 proc. visų karpų. Šių karpų gali atsirasti pavieniui ar grupėmis bet kurioje kūno vietoje, tačiau dažniausiai jų aptinkama ant plaštakų ir pėdų. Paprastosios karpos atrodo kaip iškilios odos ataugos, jų paviršius yra kietas ir nelygus, panašios į žiedinio kopūsto tekstūros. Antrasis tipas – pėdų (padų) karpos, kurios dažniausiai auga grupėmis. Nuo kūno svorio jos būna įstumtos į odos paviršių. Padų karpos sudaro apie 20–30 proc. visų karpų. Ir tik apie 4 proc. pasitaiko vadinamųjų plokščiųjų karpų. Šios karpos yra mažesnės ir plokštesnės, paprastai jų atsiranda ant plaštakų arba veido.
Jei paprastosiomis karpomis dažniausiai serga vaikai, o padų karpos dažniau diagnozuojamos paaugliams ir jauniems žmonėms, tai plokščiosios karpos gali susiformuoti bet kurio amžiaus žmogui.
Kokia yra karpų diferencinė diagnostika?
Pagrindinis dalykas, kuriuo remiasi gydytojas dermatovenerologas, diagnozuodamas karpas, yra klinikinis vaizdas, nes karpų su kita liga nesupainiosi. Paprastąsias karpas reikėtų skirti nuo užkrečiamojo moliusko (skirtingas sergančiųjų amžius, šiek tiek kita klinika), kuris dažniausiai būna kūno spalvos, apvalus, lygiu, šiek tiek įdubusiu paviršiumi, tuo tarpu karpa būna truputį nelygi. Paprastosios karpos nuo smailiagalių kandilomų skiriasi tuo, kad pastarosios – tai lytiškai plintanti karpų rūšis, tiesa, pakankamai reta, jos kūno odoje praktiškai nesiformuoja. Dar labai svarbu karpas atskirti nuo nuospaudų. Dažnai į gydytojus kreipiasi jauni žmonės ar tėvai atveda vaikus esą su nuospaudomis – arba jie tokią diagnozę būna nusistatę patys, arba kažkas pasakęs. Tačiau reikėtų žinoti, kad nuospauda nuo karpos skiriasi, gydytojas tą iškart gali pasakyti.
Kas gali užsikrėsti karpomis?
Karpomis gali užsikrėsti bet kas – nuo kūdikystės iki senyvo amžiaus, vis dėlto dažniausiai serga jauni žmonės. Didesnė rizika užsikrėsti karpomis kyla žmonėms, kurių darbas susijęs su drėgme, mat dažniau pažeidžiamas epitelis. Karpos dažnai vargina ir sportininkus (dėl patiriamų mikrotraumų). Be abejo, ne paskutinį vaidmenį vaidina ir imunodeficitas, t. y. jei žmogus serga kokia nors imunodeficitine liga, pavyzdžiui, ŽIV, tikimybė, kad jis užsikrės ir karpomis, yra gerokai didesnė. Vis dėlto nuo karpų neapsaugotas niekas, net ir sveiki žmonės. Atėję į gydytojo kabinetą, pacientai dažnai tvirtina, kad karpomis susirgo dėl silpno imuniteto, tačiau tai nėra tiesa. Juk dauguma tokių pacientų, kaip paaiškėja, nėra sirgę nei gripu, nei kitomis virusinėmis peršalimo ligomis, nei plaučių uždegimu, vadinasi, jų imunitetas nėra nusilpęs. Todėl noriu pabrėžti, kad imunodeficitas tik didina riziką užsikrėsti karpomis, o susergama tikrai ne dėl to, kad nusilpusi imuninė sistema.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2018 Nr. 3
Nuotraukoje – gyd. N. Grušauskas