Burnos žaizdelės – tai maži pažeidimai burnos ar dantenų srityje. Paprastai jos yra skausmingos, todėl gali sutrikdyti valgymą, gėrimą ir netgi kalbėjimą. Didžiausia šių opelių atsiradimo rizika moterims, paaugliams ir asmenims, kurių šeimoje yra buvę šio sutrikimo atvejų. Burnos opos nėra užkrečiamos, paprastai sugyja be jokio gydymo per vieną ar dvi savaites. Vis dėlto, jei žaizda yra didelė, labai skausminga ar negyja ilgą laiką – būtina kreiptis į gydytoją.
Dėl ko gali atsirasti opelių burnoje?
Kol kas nėra patvirtintos aiškios priežasties, dėl ko žmonėms atsiranda opelių burnoje. Nustatyti šie rizikos veiksniai, lemiantys greitesnį burnos gleivinės pažeidimą:
– netinkami dantų valymo įpročiai, dėl kurių atsiranda nedidelių burnos ertmės sužalojimų, įvairūs trauminiai pažeidimai (sportuojant ar atsitiktiniai įsikandimai valgant ir pan.);
– dantų pastos ir burnos skalavimo skysčio, kurių sudėtyje yra natrio laurilsulfato, vartojimas;
– gleivinės jautrumą didinančių maisto produktų, pavyzdžiui, rūgštaus maisto (braškių, citrusinių vaisių, ananasų), šokolado, kavos, vartojimas;
– vitaminų, ypač B12, cinko, folio rūgšties, geležies, trūkumas maiste;
– alerginės reakcijos dėl burnos ertmėje esančių bakterijų poveikio;
– ortodontinių prietaisų nešiojimas;
– hormoniniai pokyčiai menstruacijų metu;
– stresas ar miego trūkumas;
– įvairios bakterinės, virusinės ar grybelinės infekcijos.
Žaizdelės burnos ertmėje gali būti ir sunkesnių, medicininio
gydymo reikalaujančių ligų požymis. Jų gali atsirasti sergant:
– celiakija – liga, kuri pasireiškia glitimo netoleravimu;
– uždegiminėmis žarnų ligomis;
– cukriniu diabetu;
– Behceto liga – uždegimine liga, apimančia visą organizmą, sukeliančia recidyvuojančias burnos ir lytinių organų gleivinės opeles bei kitus odos pakitimus;
– įvairiomis autoimuninėmis ligomis;
– ŽIV/ AIDS;
– onkologinėmis ligomis – neretai vėžinės opelės būna neskausmingos, dažniausiai ilgai negyjančios.
Kokie simptomai dažniausiai pasireiškia atsiradus opelių burnoje?
Paprastai su burnos opelėmis susiję simptomai yra skirstomi į tris grupes pagal sunkumą: nežymūs, ryškūs ir herpetiniai. Nežymia yra laikoma maža ovali ar apvali opelė be jokio rando visiškai sugyjanti per vieną ar dvi savaites. Ryški opa yra didesnė ir apima gilesnius gleivinės sluoksnius nei nežymi. Dažniausiai tokios opos kraštai yra netolygūs, gijimas užtrunka iki 6 savaičių ir dažniausiai sugijus jos vietoje lieka randas. Herpetinės opelės yra smulkios, atsiranda grupelėmis po 10–100, dažniausiai suaugusiems žmonėms. Šios rūšies opelių kraštus taip pat netolygūs, tačiau be jokio rando visiškai sugyja per vieną ar dvi savaites. Taigi, pagrindiniai požymiai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį ir dėl kurių pasitarti su gydytoju, yra šie:
– neįprastai didelė žaizdelė burnoje;
– naujų opelių atsiranda dar nespėjus visiškai sugyti senosioms;
– opelės neužgyja ilgiau nei 3 savaites;
– beskausmės opelės;
– burnos ertmės žaizdelės nusitęsia į lūpų sritį;
– skausmas, kurio nepavyksta numalšinti įprastais nereceptiniais vaistais nuo skausmo;
– dėl burnos ertmės žaizdelių atsiradę reikšmingi valgymo ir gėrimo apribojimai;
– kartu su opelėmis burnoje prasidėjęs karščiavimas ar viduriavimas.
Kaip diagnozuojamos burnos žaizdelės?
Burnos opelėms nustatyti užtenka gydytojo apžiūros. Tačiau, jei žaizdelių atsiranda dažnai, jos yra didelės ar gilios, ilgai negyja, skiriami papildomi tyrimai, leidžiantys atmesti galimas sistemines ligas.
Kokie yra galimi burnos žaizdelių gydymo būdai?
Dažniausiai paprastos nedidelės, žymesnių sutrikimų nesukeliančios burnos ertmės žaizdelės užgyja savaime, be jokio gydymo. Tačiau, esant ryškių, komplikuotų pažeidimų, gali būti skiriami įvairūs medikamentiniai ir nemedikamentiniai gydymo būdai:
– burnos ertmės skalavimas druskos ar geriamosios sodos tirpalu;
– vietinis opelės gydymas magnio turinčiais tepalais ar geriamosios sodos pasta;
– nereceptinių benzokainų (vietinių anestetikų) vartojimas;
– skausmo, uždegimo ir patinimo mažinimas vietiškai šaldant opelę ledo gabalėliais;
– burnos ertmės skalavimas steroidų turinčiu tirpalu, mažinančiu skausmą ir patinimą;
– vitaminų skyrimas: folio rūgšties, B12, B6, cinko;
– ramunėlių arbatos vartojimas.
Parengė gyd. Jūratė Kemėšienė
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „Farmacija ir laikas“ 2019 Nr. 8.