Geležis (lot. Ferrum) yra svarbus į mūsų kūno ląstelių sudėtį įeinantis mikroelementas, jo randama kiekviename gyvame organizme. Tai vienas iš gausiausių metalų, esančių Žemėje, visgi didelė žmonių dalis, apie 30 proc. populiacijos, serga anemija. Anemija, kitaip dar žinoma kaip mažakraujystė, – tai patologinė organizmo būklė, kuriai būdinga sumažėjęs eritrocitų (raudonųjų kraujo ląstelių) ir/ ar hemoglobino (Hb) kiekis kraujyje, dėl to sutrikdomas audinių bei ląstelių aprūpinimas deguonimi, vystosi audinių hipoksija. Anemijos priežasčių yra įvairių, tačiau būtent geležies trūkumas – vienas iš svarbiausių veiksnių visame pasaulyje, skatinančių anemijos vystymąsi. Geležies stokos anemija yra dažniausiai pasitaikanti anemijos rūšis.
Paplitimas
Geležis – tai vienas iš gausiausių mineralų Žemės plutoje, vis dėlto geležies trūkumas yra labiausiai paplitęs maistinių medžiagų trūkumas pasaulyje. Apie 30 proc. pasaulio populiacijos, tai yra apie 2 milijardai pasaulio žmonių, serga anemija. Anemija labiau paplitusi besivystančiose šalyse, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, o socialiniai, gyvensenos, sveikatos priežiūros veiksniai turi didelę įtaką ligos atsiradimui. Moterys anemija serga dažniau nei vyrai, ypač kai padidėja fiziologinis geležies poreikis nėštumo ir žindymo metu. Besivystančiose šalyse anemiją patiria 56 proc. nėščiųjų ir 43 proc. reprodukcinio amžiaus moterų. Indijoje, kuri priskiriama prie besivystančių šalių, anemijos paplitimas siekia apie 53,6 proc. ir ženkliai padidėja nėščių moterų grupėje, kur gali siekti net 89,6–100 proc. Pasauliniu mastu anemija yra didelė visuomenės sveikatos problema, o besivystančiose šalyse geležies stokos anemija daro didelę įtaką motinų sergamumui ir mirštamumui.
Geležies trūkumas
Geležies trūkumas atsiranda, kai geležies poreikis viršija geležies atsargas, kai organizme esančių geležies atsargų nebeužtenka, kad būtų normaliai vykdoma raudonųjų kraujo ląstelių gamyba – eritropoezė. Geležies trūkumas dažniausiai pasireiškia žmonėms, sergantiems gretutinėmis ir lėtinėmis ligomis, paaugliams bei vaisingo amžiaus moterims. Geležies trūkumo priežastys:
- Nukraujavimas. Kai netenkame kraujo, kartu netenkame ir geležies. Tai gali nutikti dėl gausus menstruacinio kraujavimo moterims, kraujavimo iš virškinimo trakto dėl skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opų, gastrito, hemorojaus mazgų sukelto kraujavimo, kraujavimų iš urogenitalinės sistemos, burnos ertmės ar kvėpavimo sistemos organų, nukraujavimo operacijų ir traumų metu, dažnos kraujo donorystės, hemodializių.
- Nepakankamai geležies turintys maisto produktai, netinkama bei skurdi mityba, tik augalinės kilmės maisto vartojimas, vitamino C trūkumas.
- Sutrikusi geležies absorbcija žarnyne sudaro nepalankias sąlygas geležies pasisavinimui. Tai yra malabsorbcijos sindromas, būklės po skrandžio ir žarnos rezekcijos operacijų.
- Padidėjęs geležies poreikis. Geležies poreikis padidėja: vaikams greitai augant, paauglystėje prasidėjus lytiniam brendimui bei menstruacijoms, nėštumo ir laktacijos metu. Nėštumo metu atsiranda didelis geležies poreikis dėl būtino eritrocitų kiekio padidėjimo motinos organizme. Ar nėščia moteris susirgs anemija, ar ne, daugiausia lemia geležies atsargos organizme: kuo jos mažesnės, tuo anemija pasireiškia anksčiau.
- Įvairios ligos: uždegiminės žarnyno ligos, tokios kaip Krono liga, opinis kolitas, celiakija, lėtinė inkstų liga. Geležies trūkumas pasireiškia 60–80 proc. pacientų, sergančių uždegiminėmis žarnyno ligomis. Anemija yra dažna vėžiu sergančių žmonių problema, kurios priežastys yra pats vėžys savaime, chirurgija, adjuvantinė terapija (chemoterapija, radioterapija), nenormalus geležies metabolizmas, žarnų uždegimas (kraujo netekimas ir absorbcijos problemos). Lėtinė inkstų liga – dėl nuolatinio dalinio inkstų funkcijos praradimo vystosi nepakankama eritropoetino gamyba ir tai ilgainiui sukelia anemiją. Anemija nustatoma ~ 1/3 sergančiųjų staziniu širdies nepakankamumu. Širdies ir inkstų anemijos sindromas – kai dėl progresuojančio širdies nepakankamumo atsiranda inkstų vazokonstrikcija, vystosi inkstų išemija, kuri lemia eritropoetino gamybos sumažėjimą ir taip pat vystosi anemija.
- Vartojami vaistai: protonų siurblio inhibitoriai, didelio antacidinių vaistų kiekio vartojimas.
Simptomai
Anemija sukelia simptomus, kuriuos daugelis žmonių dažnai sieja su užimtumu ir pervargimu, todėl kartais anemija gali likti nediagnozuota. Kadangi didžioji geležies dalis, esanti hemoglobine, dalyvauja pernešant deguonį, atsiradus geležies stokos anemijai vystosi audinių hipoksija. Deguonis gyvybiškai svarbus ir reikalingas kiekvienai organizmo ląstelei, todėl sumažėjus aprūpinimui deguonimi pasireiškia ląstelių badas, sutrinka įvairių organų funkcijos, atsiranda simptomų, apsunkinančių kasdienę žmogaus veiklą.
Geležies trūkumo simptomai: raumenų silpnumas, širdies virpėjimas, tachikardija, krūtinės skausmas, dažnas kvėpavimas (ypač fizinio krūvio metu), mažas kraujo spaudimas, nuovargis, galvos svaigimas, spengimas ausyse, depresija, neramių kojų sindromas, galvos skausmas, energijos stoka, pablogėjusi dėmesio koncentracija, niežulys, padidėjęs miego poreikis, vidurių užkietėjimas, pasikeitusi išmatų spalva. Gali pasireikšti skonio pokytis, vadinamas pika – tai noras valgyti neįprastas medžiagas, tokias kaip smėlis, žvyras, molis, kreida, ledas. Padidėja jautrumas ir imlumas infekcinėms ligoms. Esant geležies trūkumui, matyti žmogaus išvaizdos pokyčių: blyški, šalta, sausa ir pleiskanojanti oda, lūžinėjantys nagai, koilonichija (nagai įgauna šaukštelio formą), slenkantys ir lūžinėjantys plaukai, lūpų kampų įtrūkimas, Plamerio-Vinsono sindromas (burnos ertmės, liežuvio, stemplės gleivinių atrofija ir skausmingas rijimas).
Diagnostika
Kaip ir daugumos ligų, taip ir geležies stokos anemijos diagnostika susideda iš detalios anamnezės surinkimo, ligos simptomų ir laboratorinių tyrimų rezultatų. Bendras kraujo tyrimas parodo raudonųjų kraujo kūnelių, hemoglobino, MCV, MCH sumažėjimą. Vertinant hemoglobino kiekį kraujyje, išskiriami keturi anemijos laipsniai:
- I˚ (lengva anemija) – Hb ne mažesnis kaip 100g/l
- II˚ (vidutinė anemija) – Hb 100–80 g/l
- III˚ (sunki anemija) – Hb 79–65 g/l
- IV˚ (gyvybei pavojinga anemija) – Hb
Dažnai galima nustatomas padidėjęs trombocitų kiekis, o mažas feritino kiekis kraujyje parodo išeikvotas geležies atsargas ir geležies stoką organizme.
Gydymo principai
Diagnozavus geležies stokos anemiją visada svarbu rasti ją sukėlusią priežastį, ją šalinti ir pradėti tinkamą gydytojo rekomenduojamą gydymą. Svarbu koreguoti mitybą ir kasdienį maisto racioną papildyti geležies turinčiais maisto produktais: žalios spalvos lapinėmis daržovėmis, burokėliais, mėsa, kepenimis, žuvimi, krevetėmis, lęšiais, pupelėmis, kiaušinių tryniais, rugiais, grikiais, riešutais. Svarbu suprasti, kad geležis iš mėsos produktų yra pasisavinama kelis kartus geriau nei iš augalinio maisto. Mūsų organizmas gyvūninę geležį pasisavina apie 30 proc., o augalinę – tik apie 10 proc.
Terapinės indikacijos geležies preparatų vartojimui: hipochrominė anemija, mikrocitinė anemija, didelis transferino kiekis ir mažas feritino kiekis kraujo plazmoje. Sunki ir gyvybei pavojinga anemija gydoma intraveninėmis eritrocitų masės transfuzijomis, šis gydymo būdas nėra priežasties šalinimas, o tik anemijos palengvinimas. Lengva ir vidutinė anemija yra gydoma vartojant geriamuosius geležies preparatus arba leidžiant injekcijas į raumenis. Injekcijos į raumenis yra skausmingos ir leidžiamos retais atvejais, pavyzdžiui, kai nėra galimybės vartoti geriamuosius ar intraveninius preparatus. Gydymo tikslas – pasiekti normalų hemoglobino kiekį ir sukaupti reikiamas geležies atsargas organizme.
Geležies poreikis ir vaidmuo
Bendras geležies kiekis organizme yra 4 g, daugiausia jos turi baltymas hemoglobinas, taip pat geležies yra mioglobine, galutinės oksidacijos citochrominiuose baltymuose, transferine, retikuloendotelinėje sistemoje, makrofaguose. Vyrams rekomenduojama paros geležies norma yra apie 10 mg, moterims 12–18 mg, o besilaukiančios moterys turėtų suvartoti apie 35 mg geležies per parą.
Parengė gyd. Eglė Aukščiūnaitė
Plačiau skaitykite žurnale „Farmacija ir laikas“ 2020 m. Nr. 3–4.