Mano grupė
Tauras Mekas,
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto docentas
1979–1984 metų laida, Kauno medicinos institutas
Laida
Pradėjau mokytis prie rektoriaus akademiko Zigmo Januškevičiaus, o baigiau, kai Kauno medicinos institutui vadovavo rektorius Antanas Praškevičius.
Prisipažinsiu, farmaciją pasirinkau atsitiktinai. Sovietinėje Lietuvoje buvo tik du pasirinkimai: arba stoti į Medicinos institutą, arba – į Žemės ūkio akademiją, nes tik iš šių aukštųjų mokyklų studentų vaikinų neimdavo į sovietinę kariuomenę, į kurią turbūt nė vienas jaunuolis nedegė noru pakliūti. Nenorėjau ir aš. Žemės ūkio akademija kažkaip keistai skambėjo, be to, pažįstami buvo supažindinę su docentu Alfonsu Kaikariu, kuris man ir rekomendavo rinktis medicinos institutą, farmaciją.
Grupė
Mano grupė buvo labai įdomi, meniška. Tuo metu į farmaciją stodavo labai kūrybingi žmonės, taigi įdomus buvo visas kursas, visos trys grupės. Iš viso kurse mokėsi 75 studentai, iš jų 25 – vyrai. Mano grupėje vyrukų buvo 8, o merginų – dukart daugiau, 16. Tuometis fakulteto dekanas profesorius Eduardas Tarasevičius stengėsi pritraukti kuo daugiau vaikinų, ieškojo tų, kuriems neužteko balų įstoti į Gydomąjį fakultetą , – kad tik kuo daugiau vyrų… Tai davė rezultatą – mano kursas vaikinų tiesiog buvo „prisotintas“. Ir štai galima pasidžiaugti, kad būtent iš to kurso buvusių studentų turime visą žvaigždyną puikią mokslo karjerą padariusių vyrų – tai profesoriai Vitalis Briedis, Romaldas Mačiulaitis, Edmundas Kaduševičius… Buvo pasiutusiai smagu, nes kai tokios įdomios ir stiprios asmenybės mokėsi, kitaip būti negalėjo.
Pirmasis įspūdis apie grupę
Dabartiniai studentai to nesupras, bet mano studijų laikais buvo privalomos išvykos į kolūkį. Pamenu, nuvežė į Barupės sodininkystės ūkį, kuris, regis, buvo Jonavos rajone. Apgyvendino Naujasodžio kaime veikusioje senoje mokykloje. Va, ten su grupės draugais ir susipažinome. Kiekvieną vakarą vykdavo baliai, buvome gan triukšmingi. Buvo smagu. Iki šiol pamenu, kai vienu metu išeiname į lauką ir matome, ten stovi grupiokas K. Vitkevičius, žiūri į dangų. Ir staiga pasako, kiek danguj yra žvaigždžių. Jau tada pagalvojau: oho, kokie čia žmonės protingi, suskaičiavę, kiek danguj žvaigždžių! Ne, nereikia manyti, kad mes ten velnius krėtėme – buvome visi labai kūrybingi, greitai sukūrėme ansamblį, pradėjome rengti spektaklius. Tais laikais nebuvo išmaniųjų telefonų, tai reikėjo kažką kita įdomaus sugalvoti…
Studijos
Plačiau skaitykite žurnale FARMACIJA IR LAIKAS, 2021 m. nr. 4