Metaanalizės rezultatai rodo, jog didesnis kraujagyslių reaktyvumas į ūmų psichinį stresą yra susijęs su didesne širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) rizika. Šie duomenys pagrindžia ,,atsaką į stresą mažinančių priemonių taikymą ŠKL profilaktikai ir gydymui,“ teigia autoriai, paskelbę savo tyrimo išvadas žurnale ,,Hypertension“.
Dabar yra mažai mokslinių duomenų iš populiacijų studijų, kuriose būtų vertinta psichologinio streso įtaka ŠKL rizikai, aiškina Yoichi Chida ir Andrew Steptoe iš Londono koledžo universiteto. Alternatyvi strategija, kuri gali būti panaudota šio ryšio tyrimui, yra širdies ir kraujagyslių sistemos atsako į eksperimentiškai sukeltą ūmų psichologinį stresą registravimas – prielaida teigia, jog stiprus psichologinio streso sukeltas širdies ir kraujagyslių sistemos atsakas, apimantis padidėjusį reaktyvumą ir lėtą atsigavimą po streso, lemia didesnius nei normalius kraujospūdžio pakilimus bei ŠKL vystymąsi.
Keliose studijose tokiu būdu tirtas ryšys tarp psichologinio streso ir ŠKL, tačiau rezultatai buvo nevienareikšmiai. Chida ir Steptoe pasistengė apibendrinti iki šiol pateiktus susijusius mokslinius įrodymus. Tyrėjai vykdė iki 2009 m. gruodžio mėnesio paskelbtų atitinkamų publikacijų paiešką bendrosiose bibliografinėse duomenų bazėse (PsycINFO, Web of Science, ir PubMed) ir aptiko 36 straipsnius, aprašančius ŠKL rizikos ryšį su reaktyvumu į stresą, ir penkis straipsnius apie ŠKL rizikos santykį su atsigavimu po streso. Mokslininkai nustatė, jog ir didesnis reaktyvumas į stresą, ir prastesnis atsigavimas po jo reikšmingai statitiškai reikšmingai koreliavo su blogesne ŠKL rizikos prognoze ateityje.
Reikia pažymėti, jog didesnį reaktyvumą į stresą labiau lėmė išsivysčiusi arterinė hipertenzija, o sunkesnį atsigavimą po jo – padidėjęs miego arterijų intimos ir medijos storis, tuo tarpu abu atsako į stresą rodikliai buvo vienodai ryškiai susiję su ateityje padidėjusiu sistoliniu ir diastoliniu arteriniu kraujo spaudimu.
Vis dėlto susijusiame redakcijos straipsnyje William Lovallo (Oklahomos universitetas, JAV) abejojo šių duomenų taikytinumu klinikinėje praktikoje, pabrėždamas, jog reaktyvumo rodmenys buvo geri prediktoriai tarp vyrų, tačiau ne tarp moterų, o ryšys, nustatytas įvairiose studijose, buvo labai skirtingo stiprumo, vadinasi, predikcinė vertė tarp įvairių žmonių pogrupių ir atskirų asmenų tikriausiai yra skirtinga.
Taip pat reikia paminėti, jog prieinamų šio reiškinio, kuris galbūt yra tiesiog ilgalaikis polinkis, profilaktikos strategijų pasirinkimas yra ribotas.
,,Druskos ribojimas maiste yra sudėtinga, tačiau įgyvendinama elgsenos intervencija. Pacientų mokymas ne taip jautriai reaguoti į stresą gali pasirodyti ženkliai sudėtingesnis, – teigė Lovallo. – Vis dėlto ,Chida ir Steptoe surinkti duomenys pagrindžia prielaidą, jog žmonės, jautriai reaguojantys į stresą, turi didesnę blogesnių širdies ir kraujagyslių sistemos baigčių riziką, įskaitant arterinę hipertenziją.“