Atlikti tyrimai su pelėmis parodė, kad vakcina prieš maliarijos sukėlėją tik pablogina ligos eigą. Patogenas išmoko apsisaugoti nuo imuninės sistemos, taip sukeldamas dar sunkesnius ligos simptomus.
Kasdien maliarija nužudo apie 2 tūkst. vaikų, dar daugiau susargdina ir dar labiau skurdina tropinių šalių gyventojus. Iki šiol nėra efektyvios vakcinos, nes sukėlėjas turi daugybę gyvavimo formų: moskito, žmogaus kraujo, kepenų ląstelių, eritrocitų ir vėl moskito formas.
Yra viena vakcina – RTS,S, nukreipta prieš kepenų ląstelių parazitą, dabar tyrinėjama didelės apimties tyrime. Kitos vakcinos taikinys yra kraujo ląstelinė forma, turinti AMA-1 baltymą, skirta atakuoti sukėlėjui pirminiame susitikime.
Visos vakcinos nėra efektyvios, paskiepyti vis tiek gali užsikrėsti, būti nešiotojais ir perduoti sukėlėją kitiems. Blogiausia, kad „perėjęs“ per tokį organizmą maliarijos sukėlėjas gali tapti atsparus imunitetui dėl dviejų priežasčių: pirma, AMA-1 baltymas gali pasikeisti, taip vakcinos indukuotas imunitetas bus neveiksmingas patogenui: šis procesas vadinamas pabėgimu nuo imuninės sistemos (angl. immune escape). Antra, parazitai gali mutuoti, sukeldami sunkesnę ligos formą.
Dar 2004 m. mokslininkas iš Edinburgo universiteto, Jungtinėje Karalystėje, Andrew F. Readas atliko tyrimą su pelėmis. Natūraliai pakartotinai infekuodamas peles, indukavo imuniteto reakciją. Tačiau pakartotinai užkrėtus patogenas tapdavo vis virulentiškesnis ir sukeldavo sunkesnę ligos eigą, nors pelės jau turėjo imunitetą nuo maliarijos.
Klinikiniai tyrimai akcentuoja tiesioginį vakcinos poveikį ligai, bet nevertina, kas iš tikrųjų vyksta su patogenu. A. F. Readas mano, kad kituose tyrimuose būtina stebėti sukėlėją genetiniame lygmenyje.
PLoS Biology, DOI: 10.1371/journal.pbio.1001368