Gonorėja – lytiškai plintanti liga, iki šiol sėkmingai valdoma antibiotikų terapija, kelia didžiulę grėsmę dėl vis dažniau pasirodančių pranešimų apie vaistams atsparias sukėlėjo padermes. Neseniai Pasaulio sveikatos organizacijos pasirodžiusiame pranešime nurodoma, kad atsparių vaistams gonorėjos atvejų užfiksuota Japonijoje, o vėliau – Europoje bei kitose Azijos šalyse. Tai nurodo pasaulinę gonorėjos grėsmę ir skatina imtis naujų vaistų bei vakcinų plėtojimo.
Šiai dienai situacija labai prasta. Nuo tada, kai gonorėja pradėta sėkmingai gydyti antibiotikais, atlikta labai mažai tyrimų apie ligą. Manjula Lusti-Narasimhan iš PSO Reprodukcinės sveikatos departamento teigia, kad nėra atliekamų klinikinių tyrimų nė vienam naujam terapiniam vaistui gonorėjai gydyti. Nagrinėjant gonorėjos epidemiologinius duomenis bei klinikinių atvejų publikacijas, ima ryškėti labai aiški tendencija: atsparumas vis stipresniems antibiotikams vystosi ženkliai greičiau.
Neisseria gonorrhoeae, taip pat vadinama Gonococcus, pasaulyje kasmet užsikrečia apie 106 mln. žmonių. Pirmieji ligos simptomai vyrams – skausmingas šlapinimasis. Moterims liga gali būti be simptomų, tačiau negydant sukelia dubens uždegiminę ligą ir kitus reprodukcinės sistemos sutrikimus, pavyzdžiui, ektopinį nėštumą. Kūdikiams gonorėja gali būti aklumo priežastimi bei padidina jų imlumą ŽIV.
Dauguma žmonių keičia seksualinius partnerius ne taip jau dažnai ir spėja pasveikti, neperdavę sukėlėjo kitiems. Problema egzistuoja sekso industrijoje dirbantiems bei tam tikrų bendruomenių žmonėms, kurie aktyviai skleidžia ligą savo partneriams. Tikslingai gydant rizikos grupes, sergamumas gonorėja pramoninėse valstybėse ženkliai krito nuo 1970-ųjų, tačiau dabar skaičiai vėl didėja. Lazda turi du galus: strategija nukreipta į tikslines grupes užtikrina staigų sergamumo sumažėjimą, tačiau, atsiradus atsparumui, bakterija labai greitai išplatinama. Keičiant atsparų vaistą kitu, pastarajam atsparumas pasireiškia daug greičiau.
Gonokokas – viena pirmųjų bakterijų, kurių gyvavimą antibiotikai stabdė nuo pat 1940-ųjų. Laipsniškai atsirasdavo genų, perduodamų dukterinėms ląstelėms, lemiančių sukėlėjo atsparumą tam tikram vaistui. Dabar N. gonorrhoeae atspari penicilinui ir kitiems šios grupės antibiotikams. Liko keli efektyvūs trečios kartos cefalosporinai, tačiau baugina per pastaruosius metus užfiksuoti keli atvejai Japonijoje, kur net šie vaistai nebuvo pakankami.
Siūloma išeitis – N. gonorrhoeae DNR analizė, padedanti įvertinti, kokia tai bakterijos padermė bei kokiam konkrečiam vaistui ji atspari. Toks sprendimas apsaugotų nuo „aklai“ skiriamo ir galbūt neefektyvaus gydymo, dėl kurio atsparumas vis didėja. Tačiau tai yra brangus ir, tikėtina, praktikoje nepasiteisinsiąs būdas.
Geriausiai atsparumo vaistams problemą išspręstų vakcinacija. Įdėta daug pastangų, tačiau, deja, džiuginančių rezultatų kol kas nėra. Taip yra greičiausiai todėl, kad gonorėja yra labai sena liga, puikiai prisitaikiusi prie žmogaus organizmo, kuris neįgyja ilgalaikio imuniteto net po pakartotinio užsikrėtimo.
http://www.newscientist.com/article/dn21910-who-demands-action-on-drugresistant-gonorrhoea.html