Paravertebrines blokadas, siekiant išvengti hemodinamikos sutrikimų spinalinės anestezijos metu, pirmasis pradėjo taikyti Hugo Sellheim 1905 metais. Tai buvo beveik pamiršta praėjusio amžiaus viduryje, bet Eason ir Wyatt atgaivino šią techniką 1979 m. Echoskopu pirmiausia buvo pradėtos tirti kraujagyslės, bet vėliau šis metodas imtas taikyti ir regioninėje anestezijoje. Tačiau, naudojant ultragarsą, būtina išmanyti žmogaus anatomiją. Paravertebrinis regionas yra pleišto formos erdvė, apribota priekyje parietaline pleura, medialiai – užpakaliniu-šoniniu stuburo paviršiumi, tarpslankstelinių angų ir tarpslankstelinių diskų paviršiais, užpakalyje – kostotransvertebriniais raiščiais. Paravertebrinė blokada gali būti labai efektyvi valdant perioperacinį ir lėtinį skausmą bei kartu turinti mažiau šalutinių poveikių, palyginti su centrine neuraline blokada. Pasiekiant paravertebrinę erdvę naudojamas orientyrų metodas, nervų stimuliacija, tarpšonkaulinė prieiga ir tiesioginė vizualizacija. Būtina įvertinti du įprastos prieigos sunkumus: 1) atstumai nuo odos iki anatomijos orientyro labai įvairuoja; 2) galimas pasipriešinimo fiziologinio tirpalo injekcijai nebuvimas. Keletas tyrimų rodo, kad ultragarsu kontroliuotos paravertebrinės blokados buvo sėkmingos, nesant jokių pleuros punkcijos ženklų. Tačiau, vertinant anatomijos duomenis, taip pat paaiškėjo, kad ultragarsu kontroliuojant paravertebraliai įvesti kateteriai dažnai buvo netinkamoje vietoje.
Apibendrinant galima teigti, jog yra tvirtų įrodymų, kad echoskopu galima padidinti veiksmingumą ir saugumą atliekant vienkartines paravertebrines blokadas. Tačiau duomenys apie ultragarso kontroliuojamą paravertebrinę kateterizaciją yra prieštaringi, ją reikia dar tobulinti, siekiant pagerinti nuolat taikomą paravertebrinių regionų anesteziją.
Andreas Vogt. European Journal of Pain Supplements 5 (2011) 489–494