Švedijos Stokholmo Karolinskos instituto klinikoje jau beveik ketvirtį amžiaus dirbanti mokslininkė iš Lietuvos Indrė Bilevičiūtė-Ljungar specializuojasi nuovargio sindromo srityje, tačiau domisi ir skausmu bei funkcijų vertinimo sistema. Vieną dieną per savaitę ji dar dirba Karolinskos institutui įvairiuose pedagoginiuose ir moksliniuose projektuose. Su gerbiama mokslininke kalbamės apie jos studijas, mokslinę veiklą, skausmo mažinimo politiką Švedijoje.
Ir, be abejo, paprašome išsakyti nuomonę, kaip, lyginant su Švedijos skausmo medicinos lygiu, atrodo Lietuvos skausmo medicina.
Papasakokite, ar labai ilgas ir duobėtas buvo jūsų kelias į Švedijos Karolinskos institutą, kuriame dabar užsiimate moksline veikla?
Esu kilusi iš Šilutės, kur baigiau vidurinę mokyklą ir iškart „pakėliau sparnus“ į Estijos Tartu universitetą. Nuo mažų dienų labai aktyviai sportavau, buvau atsidavusi irkluotoja, todėl ten įstojau į sporto medicinos studijų programą. Kartu su sporto medicina baigiau ir papildomą specialybę – įgijau ir sporto komandų gydytojos kvalifikaciją.
Kokius prisiminimus yra palikusios studijos Tartu universitete?
Nuo pat studijų Tartu universitete pradžios labai domėjausi mokslu: pirmuosiuose kursuose nuolat skaičiau knygas, medicininius žurnalus, gilinausi į mokslo pasaulio naujienas. Tartu universitetas turi puikią biblioteką – visko joje galima surasti! Mokydamasi ieškojau vietų, kur būtų galima rengti mokslinius darbus. Trečiam kurse jau dirbau Patanatomijos ir Patofiziologijos katedrose – dariau labai įdomų projektą su lavonų krauju. Na, o mokydamasi ketvirtajame kurse pasirinkau otorinolaringologiją. Tada kartu su docentu pradėjome dirbti su lazeriais (sritis – imuninė sistema). Lazeriai tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo labai populiarūs – visokiausias ligas bandė gydyti būtent su jais. Žiūrėjome ir vertinome, kaip žemos energijos lazeris veikia imunines ląsteles ligonį ištikus infarktui. Jau tuo laiku aš dalyvaudavau konferencijose Sovietų Sąjungoje, pristatinėdavome nedidelius mokslinius darbelius. Ir toliau labai daug skaičiau, Tartu universitete buvo labai atvira mokslinio darbo atmosfera.
Kaip patekote į Švedijos Stokholmo Karolinskos institutą?
Vasarą po penktojo kurso Tartu universitete atsirado galimybė padirbėti Stokholme. Kurį laiką dirbau slaugių padėjėja – buvo tokia studentų programa. Estija su Švedija tuo laiku labai intensyviai bendradarbiavo, todėl buvo sudarytos sąlygos grupei studentų vasarą padirbėti Danderydo ligoninėje, užsidirbti pinigų. Kontaktavau su kitu docentu, kuris dirbo lazerių srityje. Mes susitikome, pasikalbėjome, ir sako jis man – galim pabandyti tau sudaryti sąlygas atvažiuoti po šeštojo kurso dirbti čia, pas mus. Man tereikėjo parašyti ir išversti mokslinių straipsnių apžvalgą! Taigi po metų atsiradau Karolinskos institute, buvo skirta stipendija.
Karolinskos institute įsitvirtinote ilgam?
Atvažiavau 1991 metais, taigi ten jau dirbu išties netrumpai – 24 metus.
Kokia yra jūsų veikla?
Dirbu klinikoje, dabartinė mano sritis – nuovargio sindromas, bet domiuosi ir skausmu bei funkcijų vertinimo sistema (tarptautinė Funkcijų klasifikacija). Vieną dieną per savaitę dar dirbu Karolinskos institutui įvairiuose pedagoginiuose ir moksliniuose projektuose.
Plačiau apie tai skaitykite „Skausmo medicina“ 2015 Nr. 2 – 2016 Nr. 1
Nuotr. – gydytoja Indrė Bilevičiūtė-Ljungar