Doc. dr. Tauras Mekas
Lietuviai ir lenkai amžius gyvena greta vieni kitų. Nė su viena tauta mūsų nesieja tokie glaudūs istoriniai ryšiai, kaip su lenkais. Latvius vadiname broliais dėl genetinių ir kalbos dalykų. Lenkus turėtume laikyti broliais dėl istorinių sąsajų. Sunku būtų rasti pasaulyje dvi tautas, kurios kartu būtų nuveikusios tiek didžių dalykų… Bet ne taip jau retai bendrus pasiekimus aptemdo nuoširdžios broliškos peštynės.
Tautybė – apsisprendimo reikalas
Abiejų Tautų Respublikos pavadinime nėra nei Lenkijos, nei Lietuvos – kad paminint vieną ar kitą pirmiau, nebūtų skriaudos. Šios valstybės herbe tarsi šachmatų lentoje išdėstyti erelis – vytis, vytis – erelis, vėlgi – kad niekam nebūtų skriaudos. Net naujosios valstybės sostinė Varšuva buvo parinkta tiksliai pusiaukelėje tarp Lenkijos sostinės Krokuvos ir Lietuvos sostinės Vilniaus.
Tačiau lietuviai skersai žiūri į Abiejų Tautų Respubliką – ji ne mūsų. O lenkai sako – tai Lenkija. Lygiai taip pat mes, visai negailėdami, broliams lenkams atidavėm ir Gegužės 3-iosios Konstituciją – europinės ar net pasaulinės svarbos paveldą.
Jei paklausčiau Gerbiamojo skaitytojo, kokia jo brolio ar sesers tautybė – klausimas skambėtų keistai: aišku, kad tokia pat, kaip manoji. Tautinio atgimimo laikais, XIX a. pabaigoje, tautybė buvo apsisprendimo reikalas. Pateiksiu porą istorinių pavyzdžių, kurie gal ne visiems yra žinomi.
Broliai Narutavičiai gimė 1863 m. sukilimo dalyvio, Žemaitijos bajoro Jono Narutavičiaus šeimoje. Pirmasis brolių mokytojas buvo Laurynas Ivinskis, mokslai tęsiami Liepojos gimnazijoje. Vėliau brolių keliai išsiskyrė. Gabrielius Narutavičius – pirmasis Lenkijos prezidentas, išrinktas 1922 m. gruodžio 9 d., nušautas 1922 m. gruodžio 16 d. Stanislovas Narutavičius (1862–1932) – 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis, 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signataras, aršus lietuvybės šalininkas (įdomumo dėlei – Stanislovo žmona Joana Bilevičiūtė – maršalo Juzefo Pilsudskio (taip pat Žemaitijos bajoro) pusseserė).
Apie Tadą Ivanauską bent jau girdėję esame visi. Broliai Ivanauskai gimė Lebiodkos dvare, netoli Lydos. Tėvas Leonardas Ivanauskas, dvarininkas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idealistas, žmona Jadvyga fon Veichel – baronaitė. Broliai Tadas, Jurgis ir Vaclovas dėl savosios tautybės apsisprendė patys: Tadas Ivanauskas – litvomanas, lietuvybės skleidėjas, nepriklausomybės kovų dalyvis, Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno medicinos instituto profesorius. Jurgis (Jerzy) Ivanauskas – lenkas, Vidurio Lietuvos (okupuoto Vilniaus krašto) užsienio reikalų skyriaus vadovas, III kadencijos Lenkijos senatorius. Vaclovas – nepriklausomos Gudijos kūrėjas, tvirtas ir apsisprendęs gudas.
Taigi ir ne vienam mūsų tautybė yra nulemta ne baltiškų ar slaviškų genų, o protėvių apsisprendimo, todėl ir burnoti ant lenkų ar lietuvių negalime, nes niekada negali žinoti…
Tautiniai vaistininkų santykiai
O kaipgi klostėsi lietuvių ir lenkų santykiai vaistinėje? Farmacijos istorikai pirmosios vaistinės Lietuvoje atsiradimą sieja su alchemiko Balinskio atvykimu iš Krokuvos į Vilnių 1506 m. gydyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro. Balinskio gydymas karaliui nepadėjo, alchemikas pakliuvo į cypę, o jo atvežta karališkosios vaistinės dalis liko rūmuose – tai ir buvo rūmų vaistinės užuomazga. Ar tikrai nebūta ankstesnių bandymų – mes nežinom, tad pirmosios oficialios vaistinės Lietuvoje šaknys galėtų būti lenkiškos.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2015 Nr. 3