Oftalmologijos rezidentas iš Prancūzijos Kirwanas Asselineau Kaune gyvena jau septintus metus – po medicinos studijų Lietuvos sveikatos mokslų universitete tęsia rezidentūrą Kauno klinikų Akių ligų klinikoje. 26 metų jaunuolis tikina Lietuvoje besijaučiantis lyg namuose bei užsimena, jog gali pasilikti čia ir baigęs rezidentūrą.Klausiame Kirwano, kodėl jis pasirinko Lietuvą, ar studijos Lietuvos sveikatos mokslų universitete pateisino lūkesčius ir kokie yra artimiausi jo ateities planai…
Gerbiamas Kirwan, nors tvirtinate, kad Lietuvoje jaučiatės lyg namuose, pirmieji metai svečioje šalyje turbūt nebuvo lengvi. Kas lėmė, kad studijuoti mediciną pasirinkote nedidelės ir atokios Europos Sąjungos šalies universitetą?
Lietuvoje gyvenu jau beveik septynerius metus, į Prancūziją nuvykstu vos kartą ar du per metus, todėl čia jaučiuosi lyg namuose, o gimtajame Paryžiuje ar Limože, kur penkiolika pastarųjų metų gyvena ir dirba mano tėvai – tik svečias… Mokslus Kauno universitete pasirinkau pasikalbėjęs su jame jau studijavusiais tautiečiais. Prancūzijoje medicinos studijos yra labai populiarios, konkurencija – didžiulė, todėl įstoti į vietos universitetą – kur kas mažiau galimybių. Lietuvoje, kaip sužinojau, medikų paruošimo lygis yra labai aukštas, atitinka visus Europos Sąjungos standartus, šalis – labai graži ir įdomi, taigi apsisprendžiau labai greitai… Iš pradžių, be abejo, lengva nebuvo, ir ne vien dėl to, kad nemokėjau lietuvių kalbos. Viskas – nauja, nežinojau bendros tvarkos, trūko informacijos apie universiteto reikalavimus ir pan. Daug padėjo universiteto darbuotojai, čia jau studijuojantys tautiečiai, taip pat – naujieji draugai lietuviai, kurių susiradau vos atvykęs. O kai išmokau lietuvių kalbą, viskas tapo daug paprasčiau. Beje, nors užsienio kalboms esu imlus, be gimtosios prancūzų, dar kalbu vokiškai, angliškai ir itališkai, lietuvių kalba man pasirodė esanti pati sunkiausia. Nuolatinis bendravimas su klinikos pacientais ir su sužadėtine Giedre – puiki galimybė kaupti lietuvių kalbos žinias, turtinti žodyną.
Ar studijos Lietuvos sveikatos mokslų universitete pateisino lūkesčius?
Taip, studijomis esu patenkintas, nors turėčiau ir vieną pastabėlę. Universitete studentams suteikiama labai daug teorinių žinių, tai, aišku, labai gerai, bet galėtų būti sudarytos didesnės galimybės įgyti daugiau praktinių įgūdžių. Būtent praktikos man ir trūko. Prancūzijoje studentai jau nuo ketvirtojo kurso pradeda dirbti ligoninėse – pusę dienos sėdi paskaitose, kitą pusę – dirba, gauna už tai simbolinį atlyginimą. Lietuvoje tokios galimybės nėra.
Kodėl pasirinkote mediciną, ir būtent – oftalmologiją? Kokie planai, baigus oftalmologijos rezidentūrą?
Mano tėvai – medikai, abu – gydytojai anesteziologai – reanimatologai, bet aš neketinau sekti jų pėdomis. Dar vaikas būdamas supratau, kaip sunkiai jie dirba – skuba į ligoninę laisvadieniais, iškviečiami naktį, darbe patiria didžiulę įtampą, kitaip sakant, gyvena nuolatiniame strese. Todėl, kaip ir brolis ar seserys, net minties neturėjau apie tokią sunkią ir atsakingą profesiją. Kiti mano šeimos nariai irgi mesirinko medicinos: brolis – inžinerijos doktorantas, vyresnioji sesuo – verslininkė, jaunesnioji – teisininkė. Vis dėlto laikui bėgant ėmiau suvokti, kad padėti žmogui – nepaprastai kilnus darbas, teikiantis didžiulį pasitenkinimą. Mokslams gimnazijoje einant į pabaigą susimąstydavau, kad dirbdamas tokį darbą būčiau labai laimingas, kad tai yra tikrasis mano pašaukimas… Įdomiausia ir patraukliausia medicinos sritis man yra chirurgija, tačiau bendrosios chirurgijos pabūgau. Juk dirbant chirurgu, pavyzdžiui, ligoninės priimamajame, dažnai tektų priiminėti žaibiškus sprendimus, o ekstremaliose situacijose ir medikų klaidų tikimybė yra didesnė. Man būtų labai sunku dirbti ir gyventi, jei slėgtų prisiminimai, jog ligonio nepavyko išgelbėti… Todėl po ilgų svarstymų pasirinkau „ramesnę“ medicinos sritį, oftalmologiją. Mano didžiausias siekis – išmokti atlikti sudėtingas akių operacijas. Tikiuosi, kad per likusius dvejus rezidentūros metus įgysiu daug praktikos ir susirasiu gydymo įstaigą, kuri priims dirbti, ir kurioje, padedant patyrusiems vyresniems kolegoms, išmoksiu puikiai operuoti. Jei tokia galimybė atsirastų Lietuvoje, kodėl ne? Mielai norėčiau likti Lietuvoje ir baigęs rezidentūrą… Žinoma, daug kas priklausys ir nuo mano sužadėtinės Giedrės, Prano Mažylio gimdymo namų kineziterapeutės, norų. Gavę perspektyvių darbo pasiūlymų, greičiausiai neatsisakytume išvykti dirbti į mano gimtąją Prancūziją ar į kurią nors kitą Europos Sąjungos šalį. Tačiau jei taip ir atsitiktų, Lietuva man visada liks artima ir mylima šalimi, kurios niekada nepamiršiu, kurioje dažnai apsilankysiu…
Asmeninio archyvo nuotraukoje – Kirwan Asselineau
emedicina.lt inf.