Nuo praėjusio rudens Sveikatos apsaugos ministerijos koridoriuose sutinkama Alina Sakalauskienė (Vaičelytė) iš pirmo žvilgsnio visai neprimena griežtos ir reiklios valdininkės. Tačiau užtenka susipažinti su jos profesine patirtimi, ir abejonių nekyla: ši moteris, jei ką užsibrėš – nenurims, kol pasieks. Ir lygiai su tokiu pačiu užsidegimu skatins bei motyvuos dirbti savo kolegas, pavaldinius…
Pavydėtinai greitai Alina kopė karjeros laiptais, nors ji pati tvirtina niekada į tai nesikoncentravusi – tiesiog dirbusi ir dirbanti tai, ką mėgsta ir kas įdomu.
Su Alina kalbamės apie studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir užsienyje, apie išskirtinį jos talentą derinti atsakingą darbą su motinyste ir, žinoma, apie naujas profesines patirtis po darbo Prancūzijoje sugrįžus į Lietuvą.
Gerbiama Alina, pirmiausia papasakokite apie save. Iš kokio Lietuvos krašto esate kilusi, kur augote, mokėtės?
Esu kilusi iš Šiaurės Lietuvos – gimiau ir augau Pasvalyje. Mano tėvai su medicina neturi nieko bendra: mama visą gyvenimą dirba „su skaičiais“, tėtis pagal profesiją – mokytojas. Jie labai norėjo, kad bent vienas vaikas dirbtų „su baltu chalatu“… Turiu du brolius: vienas septyneriais metais vyresnis, o kitas septyneriais metais jaunesnis. Turėjau ir seserį, bet ją iš mūsų atėmė sunki liga.
Užuojauta… O kas padėjo subrandinti ir įgyvendinti mintį rinktis būtent farmaciją?
Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje mokiausi gamtos mokslų klasėje, tačiau visada labai mėgau istoriją ir planavau galbūt pasukti į istorijos pusę. Laikiau ir istorijos valstybinį egzaminą. Dar vienas dalykas, kuriuo žavėjausi, buvo chemija. Iki šiol atsimenu mokyklos laboratoriją, olimpiadas, vakarus namie prie stalo sprendžiant chemines lygtis savo malonumui… Egzaminus pavyko išlaikyti puikiai, taigi žinojau – kad ir ką pasirinkčiau, nesunkiai įstosiu. Aplinka mane nuo istorijos atkalbėjo, istorija liko kaip hobis, o kadangi chemija buvo prie širdies, tai ir apsisprendžiau stoti į farmaciją. Jei būtų labiau patikusi biologija, greičiausiai būčiau pasirinkusi medicinos studijas. Taigi mano profesinio pasirinkimo klausimas išsisprendė labai natūraliai. 2005 metais tapau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto studente.
Galbūt gimnaziją baigėte aukso medaliu?
Mūsų gimnazijoje medalių už aukščiausius mokymosi pasiekimus nebuvo, bet buvo skiriama premija – skatinamoji piniginė suma, kurią geriausiems moksleiviams įteikdavo gimnazijos direktorius. Taigi baigusi gimnaziją gavau „vokelį“ (juokiasi – V. G.). Dabar jau tiksliai nepamenu, kiek jame buvo litų, bet man atrodė labai daug – užteko raudonai išleistuvių suknelei, šventei ir dar liko. Tas apdovanojimas nustebino, nes nebuvau užkietėjusi dešimtukininkė, tačiau buvo vertinami ne tik pažymiai, bet ir dalyvavimas olimpiadose, užimtos aukštos vietos jose. Aš buvau laimėjusi II vietą respublikinėje prancūzų kalbos olimpiadoje, turėjau pasiekimų iš chemijos, lankiau keletą būrelių, dalyvavau organizuojant mokyklos renginius.
Taigi praėjo dar palyginti nedaug laiko – turbūt puikiai pamenate, koks buvo pirmasis įspūdis apie naujus mokslo draugus, atvykus studijuoti?
Tais metais buvo priimtos aštuonios studentų – būsimųjų farmacijos specialistų – grupės. Mano grupė buvo aštuntoji. Ji buvo suformuota pagal pirmosios užsienio kalbos mokymąsi vidurinėje mokykloje – patekome į ją tie, kurių pirmoji užsienio kalba buvo prancūzų, vokiečių arba rusų. Aš mokiausi prancūzų kalbos.
Grupėje buvo 10 studentų – 6 merginos ir 4 vaikinai. Nė vieno kauniečio! Be proto visi linksmi, visada gerai nusiteikę. Dažnai susiburdavome draugėn – kartu ir mokydavomės, ir pramogaudavome, padėdavome vieni kitiems. Nesikoncentravome išimtinai vien į mokslą – dalyvavome įvairiose visuomeninėse veiklose, renginiuose. Kas sportavo, kas šoko, kas dainavo (aš nuo pat pirmojo kurso dainavau LSMU chore „Neris“), kas darbavosi Studentų farmacininkų draugijoje ar mokslo klube.
Pirmosiomis studijų dienomis, atsidūrusi Lietuvos didmiestyje, nepatyrėte „provincijos miestelio sindromo“?
Nedrąsiai tikrai nesijaučiau. Apsigyvenome studentų bendrabutyje su dviem kurso draugėmis. Kiekvienam studentui siūlyčiau pajusti bendrabučio dvasią, jei tik yra galimybė. Viskas klojosi puikiai! Manau, daugelis pirmakursių būna veržlūs, su ugnele akyse, trokšta pažinti ir naują miestą, ir žmones. Bent jau mes buvome tokie…
O kaip pirmakursei studentei patiko Kaunas?
Kaunas buvo ir liko mano meilė. Labai mielas miestas. Ir grupiokams Kaunas patiko, patinka iki šiol, nors nėra nė vieno mūsų grupės absolvento, dabar gyvenančio Kaune! Šiemet planuojame suvažiuoti susitikti būtent į mūsų studijų miestą.
Negaliu nepaklausti ir apie universiteto dėstytojus. Kokie likę prisiminimai apie juos?
Dėstytojų, apie kuriuos galėčiau pasakyti ne itin malonių dalykų, neprisimenu, nebuvau susipykusi nė su vienu. Be abejo, studijos labai priklauso nuo dėstytojo, ar jis įdomių „razinų“ įneša dėstydamas, ar tik sausai pateikia medžiagą. Dėstytojas sukuria ir auditorijos bei laboratorijos atmosferą. Bendrabutyje gyvenome su kitų specialybių studentais, prisiklausydavome įvairių istorijų. Mes, farmacininkai, neturėjome kuo skųstis, fakulteto dėstytojai su studentais buvo draugiški, linkę padėti. Teko studijuoti užsienyje – santykis labai panašus, tik pats dėstymas, metodikos labai skiriasi.
Įsiminė docentas Tauras Mekas, jis savo dalyką dėstė labai įdomiai, įtaigiai; teko laimė lankyti matematikos aso Sapagovo paskaitas – į sąsiuvinį užsirašydavome jo ištartas juokingas frazes, pavyzdžiui, aiškina, kada nenaudoti daugybos („žąsys gi skrisdamos nesidaugina, tai ir čia taip pat…“). Aukštosios matematikos egzaminą reikėjo apsiginti žodžiu! Abi Bernatonienės buvo tiesiog nuostabios. Dekanas tuo metu buvo prof. Vitalis Briedis, jis taip pat dėstė apie naujausias biotechnologijas, biologinius vaistus, vektorius; tuo metu tai atrodė naujovės, o dabar tai jau – farmacijos kasdienybė. Dar labai gerai prisimenu mielą farmakognozijos dėstytoją Puodžiuvienę ir jos kolegą Audronių Lukošių, kurio paskaitose sužinodavome daug įdomių dalykų. Beje, tada ne tik universitete, bet ir Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje dirbęs A. Lukošius – viena iš priežasčių, kodėl ir aš vėliau panorau padirbėti šioje valdiškoje institucijoje.
Dažnas buvęs farmacijos studentas su šiurpu prisimena egzaminus…
Mokytis man patiko, sunkiau buvo su dalykais, kuriuos arba supranti, arba ne (matematika, fizika). Labiausiai įstrigęs biochemijos egzaminas, kurį laikiau pirmame ar antrame kurse. Biochemijos dalykas, jokia paslaptis, buvo sudėtingas, medžiagos daug, be to, lyg tyčia, jis kirsdavosi su kitais atsiskaitymais: kai tik biochemijos kolokviumas, žiūrėk, ir dar kokiam kitam kolokviumui reikia ruoštis! O tai pasiruošimą gerokai apsunkindavo… Tikrai nesijaučiau tvirtai, bet nebuvo kur dėtis. Negalėjau užmigti, ruošiausi egzaminui visą naktį, nuo rašomojo stalo – tiesiai į autobusą. Išlaikiau! Tiesa, gavau tokį balą, prie kurio nebuvau pratusi (juokiasi – V. G.), taigi šiek tiek nuotaiką sugadino širdgrauža. Bet kartu viduje ir didžiavausi: jeigu jau biochemiją išlaikau, tai jau viską galiu, niekas jau nebebaisu!
Teko studijuoti Prancūzijoje, egzaminus laikyti buvo labai neįprasta, nes ten per daugelį egzaminų studentai gali naudotis visa paskaitų medžiaga, net internetu, ir niekur nėra atsakymų – tenka arba išanalizuoti, arba išmąstyti, arba ką nors sukurti, netiesiogiai panaudojant dėstytojų perteiktas žinias.
Ar susitinkate su buvusiais grupės draugais?
Susitikimų būna, tiesa, ne su visais grupiokais. Turiu siauresnį nuolat bendraujančiųjų būrelį. Su keletu išliko itin artimas ryšys, bendraujame šeimomis. Grupės susitikimas – tai tam tikras iššūkis, nes vieni pakeitė studijų kryptį ir dirba kitame sektoriuje, du emigravę (vienas – į Švediją, kita – į Vokietiją), sėkmingai dirba pagal specialybę, dar kiti labai užsiėmę…
Žinau, kad darbo vaistinėje duonos paragavote gana anksti?
Nuo trečiojo kurso pradėjau dirbti vaistinėje. Savaitgaliais važiuodavau į Panevėžį, į savo darbovietę „Camelios“ tinkle. Kolegos buvo labai malonūs, darbas intensyvus, įdomus. Kilo dilema, nes teorija nesutapo su praktika, mat universitete buvo mokoma, kad receptinių vaistų be recepto išduoti jokiu būdu negalima, o praktikoje pasitaikydavo visko, reglamentavimas nebuvo toks griežtas, pacientai irgi turėjo savo įpročių… Reglamentavimo, švietimo įtaka akivaizdi – dabar, po daugiau nei 15 metų, jau turbūt niekam nekyla minčių vaistinėje be recepto reikalauti antibiotikų ar psichotropinių vaistų.
Teko girdėti, jog, gavus vaistininko diplomą, jūsų darbo paieška truko… vos kelias valandas?
Iš tiesų, baigusi studijas darbo ieškojau gal pusdienį, o gal dar trumpiau. Nuėjusi į „Gintarinės vaistinės“ tinklą palikau savo CV ir tą pačią dieną sužinojau, kad mano darbo vieta – Vilnius, senoji ir garsioji „Vokiečių vaistinė“. Šiek tiek suglumau, nes žinojau, kad Vilniaus centre klientūra yra mūsų vietinės įžymybės, svarsčiau, ar jie bus reiklūs, taip pat supratau, kad teks konsultuoti turistus anglų, rusų kalba. Rusų kalbą ne itin mokėjau, pradžioje pasitaikydavo kurioziškų situacijų su turistais iš Baltarusijos ir Rusijos, bet jau po kelių savaičių pramokau pagrindinius žodžius, kūno dalis, skaičius ir sunkumų nebekildavo. Lietuvos žvaigždės (dainininkai, aktoriai, režisieriai, laidų vedėjai) pasirodė esantys malonūs ir paprasti, o patys reikliausi ir ne kokį įspūdį paliko – likimo ironija! – tik keletas tuomet įžymių politikų. Man pasisekė ir tuo, kad patekau į labai šaunų kolektyvą. Vaistininkės ten dirba charizmatiškos ir ne iš kelmo spirtos. Vaistinės laikus prisimenu su nostalgija – kad ir kokiose kitose srityse dirbčiau, laikau save gryna vaistininke, nepamirštu prasitęsti vaistininko licencijos ir neabejoju, kad dar atsistosiu prie vaistinės vairo.
Bet „Vokiečių vaistinėje“ ilgai neužsibuvote. Kodėl?
„Vokiečių vaistinėje“ dirbau ne visai metus. Išėjau, nes gavau pasiūlymą iš Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos. Paskutiniaisiais studijų universitete metais dalyvaudama karjeros dienose užsiregistravau, kur norėčiau būti asistentu vienai dienai. Pamenu, tada laimėjau asistento vienai dienai vietą vienoje farmacijos įmonėje, džiaugiausi, bet labiau norėjau papulti į VVKT. Gaila, manęs tada nepasirinko, tai pati nuėjau prie VVKT stendo ir paklausiau, gal jie priimtų trečią asistentą. Sutiko! Jau po kelių dienų asistavau Vilniuje Farmakologinio budrumo ir saugumo skyriuje. Po kurio laiko sulaukiau skambučio ir siūlymo kandidatuoti į atsilaisvinusią vietą. Pradėjau dirbti Vaistų registravimo skyriuje, o vaistinėje likau dirbti savaitgaliais (tuo metu atrodė, kad dirbti vienu etatu yra per mažai). Šioje tarnyboje praleidau trejus metus – man tai jau gan ilgas laikotarpis (juokiasi – V. G.).
Valstybės tarnyba neišgali mokėti tokių atlyginimų, kokius moka vaistinių tinklas. Tai lėmė jūsų apsisprendimą keisti darbą?
Iš tiesų, vadinamieji „valdiški“ atlyginimai yra mažiau patrauklūs… Bet tada man buvo svarbiau ne atlyginimas, nors draugai ir stebėjosi, kodėl išeinu iš vaistinės, kur alga buvo didesnė. Juos stebino ir tai, kad dinamišką darbą vaistinėje keičiu į darbą su popieriais. Bet norėjau pabandyti, juolab kad bet kada galima darbą pakeisti. Taip natūraliai ir nutiko – kursiokė atsiuntė skelbimą, kad farmacijos kompanija ieško darbuotojo. Nuėjau į pokalbį ir netrukus sužinojau, kad esu priimta. Darbas buvo susijęs su vaistų registracija ir kokybe.
O kokie vėjai ir kada buvo nupūtę į Prancūziją, kad jūsų biografijoje yra žyma apie darbą Prancūzijos vaistinėje?
Ten aš patekau per „Erasmus“ studentų mainų programą, kai dar mokiausi universitete Kaune. Prancūzijos vaistinėje padirbėjau pusę metų. Mano pareigos buvo pagal receptą surinkti vaistus ir perduoti vaistininkui, kad patikrintų, ar viską atlikau teisingai. Ten yra kitos vaistininkystės tradicijos, o turbūt didžiausias skirtumas – nėra vaistinių tinklų. Tiesa, veikia vaistinių susivienijimai, bet vaistinės savininkas turi būti vaistininkas. Dar vienas skirtumas – Prancūzijoje nėra taip stipriai kaip Lietuvoje išvystytos vaistinių veiklos rinkodaros strategijos. Nė karto neteko girdėti net užuominų, kad reikėtų kažką klientams siūlyti, kad atlyginimai būtų priklausomi nuo pardavimų, ir panašiai.
Taigi, galima sakyti, mano praktika vaistinėje įvyko Prancūzijoje. Vėliau teko laimė šią praktiką pritaikyti ir iš tiesų padirbėti vaistininke šioje šalyje.
Tąkart išvykote į Prancūziją kartu su darbo sutartį pasirašiusiu odontologu vyru Povilu?
Taip, mano vyras Povilas gavo pasiūlymą padirbėti Prancūzijoje. Tuo metu aš laukiausi leliuko, buvau dekretinėse atostogose, todėl išvykome kartu. Paaugus sūneliui, ėmiau dairytis darbo. Pastebėčiau, kad Lietuvoje turime puikias sąlygas motinystei – Prancūzijoje nėra galimybės mamai auginti namie vaiką kelerius metus, nes ten suteikiama tik 6 savaitės apmokamų atostogų po gimdymo ir tenka grįžti į darbą, o kūdikiui samdyti auklę. Yra galimybė vežti kūdikį į darželį, ten jie priimami nuo 3 mėnesių, tėvai džiaugiasi, kai gauna vietą darželyje. Tokiomis sąlygomis, be abejo, žindymas nėra populiarus.
Darbo paieška Prancūzijoje irgi ilgai neužtruko?
Gavau vaistininkės darbą netoli Liono esančio miesto vaistinėje. Prancūzijos vaistinėje yra labai didelis skirtumas tarp vaistininko ir farmakotechniko, tai yra tarp vaistininko ir jo padėjėjo. Farmakotechnikas neprisiima jokios atsakomybės – ji gula tik ant vaistininko pečių, farmakotechnikai tik padeda vaistininkams, patys vengia priimti sprendimus, dažniausiai siunčia konsultuotis su vaistininku. O ir pacientai neretai tikslingai pageidauja būtent vaistininko konsultacijos. Jei gydytojas paskambina pasitarti, farmakotechnikas automatiškai perduoda ragelį vaistininkui. Ten nėra priimta, pavyzdžiui, kaip Lietuvoje, kad vaistininkas tvarko prekes ar užsiima kainų spausdinimu ir dėliojimu. Taigi šių specialistų pareigos yra labai aiškios ir konkrečios. Įdomu tai, kad Prancūzijoje valstybė yra nustačiusi minimalų atlyginimo koeficientą tiek vaistininkui, tiek farmakotechnikui – mažiau mokėti nevalia. Pavyzdžiui, ką tik baigusio studijas vaistininko atlyginimas neto negali būti mažesnis nei 2 175 eurai per mėnesį. Augant patirčiai, atlyginimas irgi auga.
Taip pat nustebino, kad vaistinėje priimta teikti grybų, vabalų atpažinimo paslaugas. Žmonės atsineša pintinę pririnktų grybų ar neaiškių namuose rastų vabalų, ir vaistininkas juos peržiūri, pasako, kas valgoma ar nevalgoma, ar vabalas nepavojingas, ir panašiai. Vaistinėje apstu literatūros šia tema.
Ar nekilo problemų dėl turimo lietuviško diplomo, licencijos?
Mano diplomas buvo pripažintas be jokių keblumų. Beje, galvojau, kad reikės laikyti egzaminą, tačiau neprireikė ir to. Gavau licenciją dirbti šios šalies vaistinėje visam laikui, nereikia kaupti jokių kvalifikacijos kėlimo valandų. Taip begyvendami „tarp Lietuvos ir Prancūzijos“ susilaukėme antro leliuko, o dar vėliau ir trečio.
Kaip šaunu! Sunkiai įsivaizduojama, kad turėdama didelę šeimą sugebėjote dar ir dvejas studijas baigti!
Iš tiesų, tas laikotarpis buvo pakankamai intensyvus (šypsosi – V. G.). Bet aš, na, toks nerimstantis žmogus… Visada mintyse sukosi doktorantūros studijos. Pamaniau, kad puiku būtų jas baigti užsienyje, bet kad Prancūzijoje galėtum stoti į doktorantūrą, reikia baigti mokslinės krypties magistrą – mano LSMU magistro diplomo nepakako. Ką gi, įstojau į reikalaujamą magistrą, pasirinkau sveikatos inžinerijos sritį, sveikatos produktų optimizacijos koncepcijos specializaciją. Tai išties gana sudėtingas mokslas – reikėjo atlikti pusmečio stažuotę laboratorijoje, rengti ir publikuoti mokslinius straipsnius. Šias studijas baigiau, o doktorantūrą dėl didelio užimtumo nukėliau ateičiai.
Nes gavote naują pasiūlymą – prisijungti prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos vadovybės komandos?
Taip, panašiai. Gavau pasiūlymą, kuriam neatsispyriau, – tapti Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybės komandos nare. Ministerijoje dirbu nuo 2021 metų liepos, esu patarėja farmacijos klausimais. Paties savo vadovo, Ministro, prieš tai niekada nebuvau sutikusi, o šiandien džiaugiuosi, kad tenka dirbti tokio nuovokaus, inteligentiško ir darbštaus žmogaus komandoje. Nors pats darbas, be abejo, yra gana įtemptas.
Papasakokite, kokia tai veikla.
Intensyviai dirbu farmacijos politikos srityje – tiek formuojant politikos kryptis, tiek vykdant Vyriausybės programą, tiek įgyvendinant jau pradėtus projektus. Be to, esu Vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo komisijos pirmininkė. Ši patirtis man labai naudinga, nes procesai pasimatė iš kitos pusės. Kaip jau sakiau, esu dirbusi ir vaistinėje, ir VVKT, ir farmacijos kompanijoje, ta įvairiapusė patirtis dabartiniame darbe labai padeda. Šiame darbe yra ir daug įtampos, ir daug lobizmo. Ministerijoje kuriami sprendimai kai kam labai nepatinka, kyla neigiamų emocijų banga. Kita vertus, nieko keista, kad yra daug skirtingų interesų, visada bus nepatenkintų. Su komanda kartais pajuokaujame – sprendimas geras, jei visi socialiniai partneriai lieka šiek tiek nepatenkinti. Mes atstovaujame viešajam sektoriui, valstybės, taigi plačiosios visuomenės, interesams. Aišku viena – vaistinėms atstovauja didelė asociacija, tinklai susivienija net būdami konkurentai, o farmacijos specialistams to padaryti kažkodėl nepavyksta. Net ir ministerijoje kartais neišvengiama sumaišties, kai vaistinių pozicija pripažįstama kaip vaistininkų pozicija. Tenka įrodinėti, kad kartais yra ne visai taip.
Neabejoju, kad darbas ministerijoje prasideda anksčiau nei 8 valandą ryto ir gali ilgėliau užsitęsti… Trijų mažamečių vaikučių priežiūra, kai nėra mamos, užsiima tėtis?
Iš tiesų, į laikrodį darbe nesidairau, darbas ministerijoje yra gana intensyvus, neretai prie kompiuterio darbo klausimais tenka pasėdėti ir namuose. Vyras Povilas man dėl to jokių priekaištų nereiškia, tik prie šaldytuvo yra pritvirtinęs lapą, kuriame be komentarų pažymi, kiek laiko tą dieną dirbau namuose (šypteli – V. G.).
O ką jau spėjote įžvelgti keistino, koreguotino vaistininkystėje, vertinant iš visuomenės pusės?
Lietuvoje visiškai nereguliuojami vaistinių steigimo klausimai. Lietuva – viena iš nedaugelio Europos šalių, kur neapibrėžta, kas turi būti vaistinės savininkas (daugelyje šalių vaistinės savininkas privalo būti vaistininkas); nėra ribojamas atstumas tarp vaistinių; įtaka, nuomonės formavimas daromas pasitelkiant komercinę žiniasklaidą… Štai Ukrainoje prasidėjo karas. Nuo to laiko bendraujame su šios šalies specialistais. Žinome, kad ten šis verslas daugiausia privatus, kilus karui vaistinės tiesiog užsidarė ar išsikėlė į kitus regionus ir kai kur ėmė trūkti vaistų. Tai jau didelė problema. Mat jei ligoninių darbdavys – valstybė, ir ligoninės privalo dirbti bet kokioje situacijoje, tai privačios vaistinės savininkui to nepaliepsi. Jis nori dirba, nori – užsidaro. Dabar šiuo klausimu intensyviai aiškinamės, kaip, atsidūrus panašioje situacijoje, tokių problemų būtų galima išvengti Lietuvoje.
Vadinasi, jei būtumėte sveikatos apsaugos ministrė, tikrai žinotumėte, kokių pokyčių farmacijos politikoje imtis pirmiausia?
Pasakysiu taip: kad ir ką norėtum padaryti būdamas ministru, nereiškia, kad taip ir padarysi. Ir ačiū Dievui. Kodėl taip teigiu? Nes Lietuvoje galioja valdžių pasidalinimo principas – ne viena ministerija ir ne prezidentas vienašališkai nusprendžia, ką daryti. Be abejo, tokiu principu dirbant pailginamas sprendimų priėmimas, bet kartu tai ir gerai, nes sumažėja vienašališkų sprendimų rizika. Jei būčiau ministrė, siekčiau didesnės farmacijos specialisto autonomijos. Ieškočiau sprendimų, kad vaistininko darbas būtų mažiau priklausomas nuo marketinginių strategijų, nes, mano manymu, jos kenkia tiek specialistams, tiek viešajam interesui. Galbūt padėtų nepriklausomų vaistinių steigimosi skatinimas, nes dabar tokių vaistinių yra tik apie 10 procentų. Europa eina privačios vaistininkystės palaikymo keliu, tą daro kaimynė Lenkija, taip pat Estija, tikiu, kad taip bus ir Lietuvoje.
Bet kol kas privačių vaistinių šalyje kasmet vis mažiau ir mažiau…
Kitose šalyse įvesti ribojimai – kad vaistinės negalėtų steigtis viena šalia kitos, nes kol tai leidžiama, šalia įsikūrusios tinklų vaistinės tiesiog „suvalgo“ privačias vaistines. Tiesa, dėl tokių konkurencijos ribojimų nereta šalis atsiduria Europos Teisingumo teisme. Kita vertus, valstybei lengviau sukontroliuoti tinklines vaistines. Jokia paslaptis, kad tinklinės vaistinės labiau paiso nustatytų reikalavimų – tą atspindi VVKT patikrinimai.
Ir paskutinis klausimas: kaip apibūdintumėte gerą vaistininką? Kaip geras vaistininkas turi dirbti, kuo pasižymėti?
Mano nuomone, visi vaistininkai yra geri, linkę padėti, empatiški. Galbūt lengviau dirbti tiems vaistininkams, kurie mėgsta bendrauti su žmonėmis. Man yra tekę susidurti su specialistais, kuriems jų darbas nelabai prie širdies, jie tiesiog pavargsta nuo kontakto. Todėl dirbant vaistinėje pirmiausia reikėtų savęs paklausti – ar nuolatinis bendravimas man nėra našta? Bet koks geras specialistas pirmiausia pasižymi tuo, jog siekia pažinti save ir jaustis gerai pats.
Pandemijos laikotarpis parodė ir tai, kad vaistininkas turi būti ypač stiprus. Jis turi neprarasti kantrybės, gerbti ir save, ir vaistinės klientą. Atėjusieji į vaistinę tai greitai pajaučia.
Aš labai gerbiu vaistininkus, myliu savo kolegas, niekada nesigailėjau pasirinkusi vaistininko kelią, visais didžiuojuosi ir žinau, kiek šilumos jie atiduoda kasdien mums visiems, užsukantiems į vaistinę…
Ačiū už atvirą pokalbį, linkiu sėkmės!
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Nuotraukos iš A. Sakalauskienės asmeninio albumo