Gyd. alergologė ir klinikinė imunologė Laima Aleksandravičiūtė,
Vilniaus miesto klinikinė ligoninė, Alergologijos centras
Dilgėlinė – liga, pasireiškianti pūkšlėmis ir / arba angioedema. Pūkšlei būdingas ryškiai apibrėžtas niežtintis ar deginantis įvairaus dydžio ir formos patinimas, beveik visada apsuptas refleksinės eritemos. Bėrimas išnyksta per 24 valandas ar net greičiau. O angioedemai būdinga staigus gilesnių odos sluoksnių ir poodžio paburkimas, dilgčiojimas, deginimas, veržimas, kartais skausmas ir lėtesnis nei pūkšlių išnykimas (gali užsitęsti iki 72 val.).
Klasifikacija
Dilgėlinė skirstoma pagal trukmę į ūminę ir lėtinę. Ūminė dilgėlinė pasireiškia pūkšlėmis ir / arba angioedema 6 savaites ar trumpiau. Lėtinei dilgėlinei būdinga, jog pacientus vargina kasdieniai arba beveik kasdieniai simptomai, trunkantys ilgiau nei 6 savaites. Taip pat dilgėlinė skirstoma į spontaninę ir į indukuotą (1 lentelė).
Indukuotą dilgėlinę sukelia provokuojantys veiksniai, būdingi tam tikram indukuotos dilgėlinės potipiui. Veiksniai yra aiškūs, nes pūkšlės ir / arba angioedema visuomet pasireiškia, jei yra provokuojantis veiksnys, ir niekuomet nepasireiškia, jei jo nėra. Šie veiksniai yra specifiniai, pavyzdžiui, šaltis išprovokuoja šalčio dilgėlinės pasireiškimą, tačiau nėra svarbus esant kitoms indukuotos dilgėlinės formoms.
Kai kuriems pacientams, sergantiems lėtine spontanine dilgėline, pasireiškia ir indukuota dilgėlinė. Vadinasi, galima sirgti daugiau nei vienu dilgėlinės potipiu ir kiekvienas iš jų gali turėti individualų atsaką į gydymą.
Dilgėlinės diagnozavimas
Pirmasis etapas diagnozuojant dilgėlinę yra išsamus anamnezės surinkimas. Antrasis žingsnis turėtų būti fizinis paciento ištyrimas. Kadangi pūkšlės bei angioedema yra trumpalaikiai ir jų gali nebūti vizito pas gydytoją metu, svarbu peržiūrėti pacientų dokumentus (įskaitant paciento nuotraukas). Trečiasis žingsnis – laboratoriniai tyrimai atsižvelgiant į dilgėlinės potipį bei paciento nusiskundimus (2 lentelė).
Kadangi ūminė dilgėlinė praeina savaime, įprastai papildomas ištyrimas neatliekamas. Tais atvejais, kai įtariama, jog dilgėlinę sukėlė maisto ar vaistų alergija (ypač nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo) rekomenduojamas alergologinis ištyrimas. Žinodamas alergeną pacientas gali išvengti simptomų pasikartojimo bei užkirsti kelią sunkesnėms reakcijoms.
Lėtinė spontaninė dilgėlinė
Patvirtinus lėtinės spontaninės dilgėlinės (LSD) diagnozę svarbu ieškoti galimų priežasčių ir provokuojančių veiksnių, kurie paūmina ligą. Taip pat rekomenduojama ištirti pacientą dėl gretutinių ligų, kurios galėtų turėti įtaką LSD (2 lentelė). Dažniausiai atliekami pradiniai tyrimai yra BKT su leukograma, ENG ir / arba CRB. Tolesni tyrimai turėtų būti atliekami tik pagal anamnezės, fizinės apžiūros ir pradinio ištyrimo rezultatus.
Nors LSD patogenezė dar nėra visiškai aiški, tačiau gerai žinoma, kad jos simptomai atsiranda dėl odos putliųjų ląstelių aktyvacijos ir jų mediatorių išsiskyrimo bei poveikio [1]. Lėtinė spontaninė dilgėlinė gana dažnai vystosi dėl autoimuniteto arba autoalergijos, kai aptinkama IgE autoantikūnų prieš savo antigenus (pvz., skydliaukės) arba autoantikūnų (IgG klasės) prieš putliųjų ląstelių struktūras ar IgE, kurie aktyvina putliąsias ląsteles. Be bendro kraujo tyrimo ir CRB, taip pat rekomenduojama atlikti ATPO (IgG-anti-TPO) ir bendrąjį IgE. Galimos dilgėlinės priežastys yra aktyvi skydliaukės liga, infekcijos, uždegiminiai procesai, maistas ir vaistai. Vis dėlto labai išsamių ir brangių tyrimų ieškant galimų dilgėlinės priežasčių įprastai nerekomenduojama atlikti. Be to, įvairiose pasaulio šalyse dilgėlinės priežastys gali skirtis.
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE , 2023 m. Nr. 5.