Prof. dr. Valdonė Misevičienė 1, 2, Gintarė Obolevičienė 1, Renata Jezukevičienė 1,
1 LSMUL KK Vaikų ligų klinika;
2 LSMUL KK Vaikų lėtinių kvėpavimo organų ligų centras
Vaikų kvėpavimo sutrikimai miegant – tai kvėpavimo pokyčiai, nulemiantys miego struktūros ir dujų apykaitos sutrikimus, vaikui miegant [1]. Šie sutrikimai apima obstrukcinę miego apnėją (OMA), centrinę miego apnėją (CMA) ir miego hipoventiliacijos sindromą. Laiku nepastebėti ir negydomi, jie gali lemti vaiko elgesio sutrikimus, hiperaktyvumą, žemesnius akademinius pasiekimus, augimo sulėtėjimą bei kardiovaskulines patologijas [1, 2, 3]. Auksinis diagnostikos standartas šiems sutrikimams patikslinti yra polisomnografija [1, 4, 5], kuri Vaikų lėtinių kvėpavimo organų ligų centre, veikiančiame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) Vaikų ligų klinikoje, atliekama nuo 2017 metų.
Prof. dr. Valdonė Misevičienė
Obstrukcinė miego apnėja
Dažniausiai vaikams yra patvirtinama OMA. Tai – viršutinių kvėpavimo takų disfunkcijos sindromas, kuriam būdingas knarkimas ir / arba padidėjusios kvėpavimo pastangos dėl padidėjusio pasipriešinimo ar esančios kliūties viršutiniuose kvėpavimo takuose miego metu [5]. Pasaulyje iki 13 proc. bendros populiacijos vaikų patiria obstrukcinės kilmės miego apnėją [5]. Koks miego apnėjos paplitimas vaikų populiacijoje Lietuvoje, nežinoma, tačiau vaikų miego klausimyno [6] duomenys rodo, kad įtariamų atvejų dažnis 2–17 m. amžiaus vaikų grupėje yra 14,9 procento. Garsus knarkimas (> 3 naktys per sav.), kvėpavimo sustojimai miegant, neramus miegas ir kvėpavimas pro burną yra pagrindiniai OMA simptomai, kuriuos miegodami patiria vaikai [5, 7]. Taip pat jiems gali būti sunkiau atsibusti, ryte skaudėti galvą, gali pasireikšti mieguistumas dieną, lėtas ar atsiliekantis augimas, šlapinimasis į lovą [7].
Knarkimas – vienas iš ryškiausių vaikų OMA simptomų [1, 8]. Vaikų lėtinių kvėpavimo organų ligų centro duomenimis, knarkimas Lietuvos vaikų populiacijoje taip pat reikšmingai siejasi su OMA 2–11 m. vaikams (p = 0,007, ŠS 3,76, 95 % PI 1,40–10,11) bei vyresniems nei 12 m. pacientams (p = 0,003, ŠS 4,17, 95 % PI 1,60–10,86). Tik 14,2 proc. tėvų, atvykę atlikti polisomnografijos tyrimą, skundėsi, kad jų vaikai knarkia, tačiau atlikus tyrimą kliniškai reikšmingo knarkimo dažnis nustatytas net 46,1 proc. atvejų. Taigi, akivaizdu, kad tėvai dažnai nepastebi šio svarbaus OMA simptomo arba nevertina jo kaip patologijos ir reikšmingos problemos vaikams.
OMA priežastys skirtingo amžiaus vaikų grupėse gali skirtis, tačiau dažniausios – adenoidų ir / ar tonzilių hipertrofija bei nutukimas [2, 8]. Kiti rizikos veiksniai, galintys sukelti OMA ir / ar sunkinti jos eigą, yra alerginis rinitas, veido dismorfija, sąkandžio anomalijos, vyriškoji lytis bei neišnešiotumas, [2, 8, 9]. Taip pat įvairios įgimtos lėtinės ligos, kurios lemia pakitusį raumenų tonusą ar veido ir kaukolės bei viršutinių kvėpavimo takų anatominius pokyčius, kelia didelę OMA ir kitų kvėpavimo sutrikimų miegant vystymosi riziką (1 lentelė) [2]. Šiomis ligomis sergantys vaikai jau ankstyvame amžiuje turėtų būti tiriami dėl kvėpavimo sutrikimų miegant [2, 4].
Mūsų duomenimis, OMA sudaro 77,0 proc. visų diagnozuotų kvėpavimo sutrikimų vaikui miegant atvejų. Iš jų 48,4 proc. atvejų patvirtinama vidutinė–sunki OMA, reikalaujanti neatidėliotino gydymo. Nustatėme, kad nutukusių vaikų populiacijoje OMA dažnis dar didesnis ir pasireiškė net 80,7 proc. atvejų. Ypač didelė rizika sirgti vidutine–sunkia OMA nustatyta vyresniems nei 12 m. nutukusiems pacientams (p = 0,030; ŠS 2,78, 95 % PI 1,09–7,07).
Tik atlikus kompleksinį ištyrimą, kai objektyviai įvertinami nusiskundimai, klinikinių simptomų reikšmingumas bei nustatoma OMA sindromo priežastis, skiriamas gydymas, jis gali būti chirurginis arba konservatyvus [1, 5, 7]. Chirurginis gydymas apima OMA sindromo priežasties šalinimą, atliekant adenoidektomiją ir / ar tonzilektomiją, gomurio ir ryklės plastiką, veido deformacijų šalinimą, žandikaulių plėtimą, sąkandžio korekciją ar kita [5, 7, 10]. Tracheostomija nors ir efektyvi procedūra, tačiau atliekama labai retai, kai kiti gydymo būdai neefektyvūs [5, 10]. Konservatyvus gydymas – tai svorio mažinimas, miofunkcinė terapija, medikamentai (intranazaliniai gliukokortikosteroidai ir / ar natrio montelukastas per os) bei gydymas neinvazine plaučių ventiliacija [5, 7, 11].
Centrinė miego apnėja
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2024 m. Nr. 5
emedicina.lt archyvo nuotrauka