Monika Macejevska,
„Kardiolitos“ klinikos
Fuzido rūgštis – fuzidanų grupės antibiotikas, išskirtas iš grybelio Fusidium coccineum; vienintelis šios grupės atstovas. Vaisto molekulės struktūra steroidinė, bet nepasižymi jokiu steroidiniu aktyvumu. Fuzido rūgšties veikimo mechanizmas – bakterijų baltymų sintezės slopinimas; preparatas jungiasi prie elongacijos faktoriaus G (EF-G) ribosomoje ir trikdo translokaciją [1].
Fuzido rūgšties poveikis
Dėl savo unikalios struktūros fuzido rūgštis pasižymi puikia skvarba aplikuojant tiek ant sveikos, tiek ant pažeistos odos. Penetracijos gylis panašus į vietinio poveikio kortikosteroidų, o antimikrobinė koncentracija nustatoma net dermoje, todėl vaistas yra tinkamas tiek paviršinių, tiek ir giliųjų odos infekcijų gydymui, pvz., užkrečiamosios impetigos (pūslinės ir nepūslinės formos), folikulito, ektimos, eritrazmos, furunkulų, karbunkulų, paronichijos, antrinėms odos bakterinėms infekcijoms [1, 2]. Aplikuojant vietinio poveikio antibiotiką ant odos, kai sutrikusi jos apsauginė funkcija (pvz., sergant atopiniu dermatitu), didėja kontaktinės sensibilizacijos tikimybė, kuri savo ruožtu reikšmingai lėtintų atopinio dermatito ar kitų pirminių lėtinių uždegiminių odos ligų regresiją [1, 2]. Savita fuzido rūgšties molekulės struktūra reikšmingai sumažina IV tipo sensibilizacijos atsiradimo riziką ir kadangi nepageidaujamų reakcijų tikimybė minimali, užtikrina paciento gydymo režimo laikymąsi [2].
Fuzido rūgšties veikimo spektras gana siauras, iš esmės apima gramteigiamas bakterijas. Vaistas ypač efektyvus gydant S. aureus (tiek meticilinui jautraus (MSSA), tiek ir atsparaus S. aureus (MRSA), Streptococcus spp., Corynebacterium minutissimum sukeltas infekcijas, tačiau neveiksmingas gydant gramneigiamų bakterijų sukeltas infekcijas [1, 2].
S. aureus – vienas svarbiausių žmogaus patogenų, jis sukelia tiek paviršines ir giliąsias odos infekcines ligas, tiek ir sistemines infekcijas. Nustatyta, kad iki 35 proc. sveikų žmonių būdingas S. aureus nešiojimas nosies landose, 20 proc. – tarpvietėje, 10 proc. – pažastų srityje, 5 proc. – tarpupirščiuose. Tai, kad šiose anatominėse srityse randamas S. aureus, ne visais atvejais indikuoja infekciją, taigi ir gydymas nebūtinas – ant sveikos, normalios odos gali būti mažas S. aureus kiekis. Kita vertus, S. aureus kolonizacija nustatoma kone 90 proc. sergančiųjų atopiniu dermatitu ir netgi 2 iš 5 pacientų atopinio dermatito paūmėjimas siejamas su bakterine infekcija, ypač dėl S. aureus išskiriamo superantigeno, tiesiogiai besijungiančio prie antigeną pateikiančių ląstelių [1].
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2024 m. Nr. 4