Iš Suvalkijos kilęs ir po mokslų Kaune į gimtąjį kraštą dirbti sugrįžęs vaistininkas Almantas Klevinskas tikina niekada nesudvejojęs, ar, pasirinkdamas profesiją, nesuklydo. Dirbdamas vaistinėje jis jaučia didžiulę palaimą, ir pirmiausia – dėl galimybių padėti kitiems bei dėl farmacinės veiklos įvairiapusiškumo. O, paklaustas apie vaistininko vaidmenį ateityje, iškart pamini gerokai platesnes vaistininko galimybes sveikatos sektoriuje, nei yra dabar.
Vaistininkas Almantas Klevinskas
Pasikalbėjome su Almantu apie svarbiausią jo gyvenimo pasirinkimą ir sukauptą farmacinę patirtį, kuria jis sėkmingai dalinasi tiek su kolegomis, tiek su vaistinės klientais.
Gerbiamas Almantai, teko girdėti, kad gimėte ir augote ypatingoje Lietuvos vietoje. Tiesa?
Esu kilęs iš Kudirkos Naumiesčio – miesto, esančio Šakių rajone, praeityje – vieno svarbiausių knygnešystės centrų… Kaip ir sufleruoja miesto pavadinimas, čia buvo apsigyvenęs ir kūrė dr. Vincas Kudirka. Kudirkos Naumiestis kartais net vadinamas Lietuvos himno sostine, mat garsus poetas čia 1898 metais sukūrė „Tautišką giesmę“.
Šiame mieste prabėgo mano vaikystė. Mokiausi didžiojo varpininko vardu pavadintoje Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijoje, 2012 metais ją baigiau su pagyrimu. Po studijų, jausdamas daug sentimentų Zanavykijai, radęs tinkamą darbo vietą, grįžau į savo gimtąjį kraštą ir čia gyvenu iki šiol.
Pasirinkote farmaciją. Bandysiu atspėti – nes labai patiko biologija, chemija…
Būtent tokį profesinį pasirinkimą lėmė keletas priežasčių. Pirmiausia, žinoma, tai, kad, besimokydamas gimnazijoje, labiausiai domėjausi gamtos ir tiksliaisiais mokslais. Ypač patiko biologija ir chemija. Turėjau nuostabias šių dalykų mokytojas, kurios mokėdavo sudominti, suprantamai išdėstyti šių disciplinų medžiagą. Tad nieko keista, kad šie dalykai mokykloje man puikiai sekėsi.
Antroji farmacijos studijų pasirinkimo priežastis – begalinis noras padėti kitiems žmonėms. Dar paauglystėje tekdavo pasirūpinti savo sergančiais seneliais, juos slaugydavau, dėl to nuo mažų dienų mano rankose atsidurdavo įvairiausios vaistų pakuotės ir buteliukai. Iki šiol prisimenu, kaip su didžiuliu susidomėjimu skaitydavau vaistų anotacijas…
Siekti įgyti vaistininko profesiją tvirtai apsisprendžiau mokydamasis dešimtoje klasėje, kai reikėjo pasirinkti dalykus, kurių reikės mokytis vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse. Tokį mano sprendimą palaikė ir mano mokytojos, ir artimieji.
Dažnai farmaciją pasirenka jaunesniosios kartos atstovai, pasekdami savo tėvų ar senelių pėdomis. Gal ir jūsų šeimoje ar giminėje buvo farmacininkų?
Iš tikrųjų, giminėje farmacijos specialistė buvo mano močiutės sesuo. Vis dėlto ne ji man patarė pasirinkti šią profesiją. Vertindama mano domėjimąsi biologija ir chemija, į sveikatos mokslus pastūmėjo… mūsų miesto šeimos gydytoja Audronė Račiūnienė! Aišku, ji tikėjosi, kad pasirinksiu mediko kelią, bet panašios krypties mokslas, farmacijos studijos, man pasirodė esančios labiau prie širdies.
Kur ir kada studijavote? Kokius prisiminimus apie savąją alma mater išlaikėte iki šių dienų?
Farmaciją studijavau Kauno medicinos akademijos (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Farmacijos fakultete 2012–2017 metais. Patekau į 6 grupę. Mokslai sekėsi labai gerai – kaip ir vidurinę mokyklą, universitetą baigiau irgi su pagyrimu.
Farmacininkų 6-oji grupė per Vidaus ligų kursą tuometėje Kauno II klinikinėje ligoninėje
Studijuojant farmaciją labiausiai įsiminė keli dalykai. Pirmiausia – apsilankymas Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos bei Anatomijos muziejuose. Kadangi nuo mažens labai domiuosi istorija, su dideliu malonumu šiuose muziejuose apžiūrinėdavau eksponatus ir klausydavausi lektorių pasakojimų. Akiratį praplėtė ir kelionė į Latvijos farmacijos muziejų, vadovaujant dr. Taurui Mekui (jis – LSMU Farmacijos fakulteto docentas, Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus direktorius – V. G.).
Su grupės draugais…
Antrasis įstrigęs prisiminimas – tai farmacijos studijų bazės pasikeitimas. Man teko praktikuotis tiek senosiose laboratorijose, esančiose centriniuose buvusios Kauno medicinos akademijos rūmuose, tiek naujosiose, esančiose dabartiniame moderniame Farmacijos fakultete. Prisimenu, kaip aš ir kiti mūsų kurso studentai su didele nuostaba ir susižavėjimu apžiūrinėjome naująsias patalpas. Pasijautėme šeimininkais, nes pagaliau turėjome savo atskirą Farmacijos fakulteto pastatą!
Patys geriausi prisiminimai iš studijų laikų susiję su 6-ąja studentų grupe, kurioje ir mokiausi. Man labai pasisekė, kad turėjau tokią nuostabią grupę, kuri kurse buvo tituluojama kaip pati draugiškiausia. Kursiokai stebėdavosi, kaip mūsų grupė, visi be išimties, turiningai leidžia laisvalaikį. Bendri pasisėdėjimai kavinėse, organizuoti lankymaisi kino teatruose, kitos atrakcijos… Švęsdavome vieni kitų gimtadienius, kartu paminėdavome Kalėdų šventes… Ir dabar palaikome ryšį, stengiamės bent kartą metuose susitikti.
Pirmosios patirtys vaistinėje, baigus studijas ir pradėjus diplomuoto farmacininko kelią, turbūt irgi neišdildomos iš atminties?
Pirmoji mano darbo vieta buvo UAB „Norfos vaistinė“ Jurbarke. Pirmiausia sudalyvavau dviejų savaičių trukmės mokymuose, kurie padėjo perprasti darbo specifiką. Vyresnieji kolegos buvo labai geranoriški, negailėdavo vertingų patarimų. Ir klientai pasitaikė labai supratingi: matydami vaistinėje naują veidą, palaikydavo ir padrąsindavo.
Kadangi esu imlus naujovėms, į kolektyvą įsilieti nebuvo jokio vargo. Prisimenu, pirmaisiais mano darbo vaistinėje metais dar galiojo popierinės kompensuojamųjų vaistų knygelės, todėl sunkiausia būdavo perskaityti kai kurių gydytojų raštą, kartais iššifruoti padėdavo vaistinės kolegos. Dabar, įdiegus e.sveikatos sistemą, tokia problema išsisprendė savaime.
Ar tiesa, kad visą laiką dirbate tame pačiame vaistinių tinkle, tai yra „Norfos vaistinėje“? Jei esate tiek daug metų ištikimas šiam tinklui, vadinasi, ir kolektyvas puikus, ir darbo sąlygos tenkina?
Taip, tai tiesa. Iki šiol nesu pakeitęs vaistinės tinklo – mano darbo biografijoje užpildyta tik viena eilutė, kurioje įrašyta „Norfos vaistinė“. Tiesa, keitėsi padalinio vieta – teko dirbti Jurbarke, Kybartuose, Vilkaviškyje, Marijampolėje. Galiausiai likimas atvedė į Šakius. Šiame mieste darbuojuosi jau šeštus metus.
Mano lojalumą UAB „Norfos vaistinė“ tinklui daugiausia lemia tai, kad šiuo metu turiu patį nuostabiausią kolektyvą, kuriuo galiu visiškai pasikliauti. Galima sakyti, esame kaip antroji šeima, nes paminime vieni kitų gimtadienius, švenčiame kitas metų šventes. Mane tenkina ir gaunamas darbo užmokestis, ir kitos papildomos naudos, tokios kaip asmens draudimas, kelionės į darbą išlaidų apmokėjimas.
UAB „Norfos vaistinės“ kolektyvas „Limedikos“ 30-mečio šventėje. Iš kairės: farmakotechnikė Vilija Chomenkienė, vaistininkas Almantas Klevinskas, vaistininkė vedėja Vilija Mozūraitienė
Darbas vaistinėje. Turbūt pasitaiko tiek džiugių, tiek ir sudėtingų, slogių akimirkų? Juk vaistinė – ne teatras ar restoranas, kur žmonės renkasi maloniai praleisti laiką. Vaistinėje dažnas klientas pasakoja apie savo sveikatos problemas ir tikisi pagalbos.
Taip, vaistininkas yra ne tik specialistas, konsultuojantis vaistų vartojimo klausimais, bet kartu ir psichologas, nes kai kurie žmonės į vaistinę užsuka ne tik vaistų, bet ir norėdami pasiguosti, tikėdamiesi išgirsti šiltesnį žodį, kuris juos nuramintų. Ir tai normalu, tokia yra vaistininko priedermė.
Norisi pasidžiaugti, kad didelė mūsų vaistinės klientų dalis yra gana supratingi, priekaištais žarstytis neskuba. Štai prieš kurį laiką buvo juntamas tam tikrų vaistų trūkumas, o ir pandemija turėjo savo niuansų, bet visada pavykdavo rasti bendrą kalbą, atsakyti į visus pacientams kilusius klausimus dėl sveikatos, gydymosi, vaistų, ir panašiai.
Norėčiau paminėti ir dar vieną į vaistinę užsukančių klientų grupę – tai žmonės, kurie visada gerai nusiteikę, mėgstantys šiltai pabendrauti, pasipasakojantys gyvenimiškas situacijas, į kurias buvo pakliuvę. O kai kurie, užsukę į vaistinę, nustebina ir smagiais siurprizais. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai man pasiūlė pasivaišinti prekybos centre nusipirktais saldumynais… Tai, be abejo, smulkmena, bet kaip tai miela, kaip praskaidrina mūsų, vaistininkų, įtemptą darbo dieną, ypač jei prieš tai teko susidurti su ne itin maloniais klientais… Žodžiu, darbas vaistinėje yra įvairiapusiškas. Ir tuo jis žavus!
Ko, jūsų nuomone, šiandien trūksta vaistininkui – turiu galvoje tiek teisės aktus, kuriuos galbūt reikėtų patobulinti, tiek darbdavio požiūrį į darbuotoją?
Nepasakyčiau, kad šiuo metu teisiškai vaistininkui kažko labai trūktų. Manau, kad farmacijos specialisto padėtis dabar yra gana nebloga. Svarbiausia, kad nebūtų inicijuojamas teisės aktų, bloginančių vaistininkų padėtį sveikatos sferoje (turiu omenyje atostogų ir darbo savaitės trukmę), priėmimas. Dar vienas pastebėjimas – norėtųsi daugiau pasitikėjimo vaistininko kompetencija, taip pat – labai laukiu vaistininko teikiamų farmacinių paslaugų plėtros.
Kokią įsivaizduojate vaistininkystės ateitį? Kas galėtų ir turėtų keistis?
Manau, kad eisime pramintu taku, ir vaistininkystė Lietuvoje taps panaši į tą, kurią matome šiandienėje Vakarų Europoje. Modernėsime, tačiau ne tiek, kad mus pakeistų robotai. Pacientui reikia ne tik šabloniško aptarnavimo – būtini ir dėmesys, ir atjauta, teigiamos emocijos, supratingumas, ko niekada negebės suteikti joks robotas… Šiandien jau matome pirmuosius modernėjimo ženklus, nes kažkada ir e. receptas buvo tolima svajonė, o dabar tai jau sėkmingai įdiegta.
Esant dabartinėms demografinėms tendencijoms ir amžėjant visuomenei, ateityje neišvengiamai trūks gydytojų ir slaugytojų. Dėl to, tikėtina, didės vaistininko vaidmuo bei įtaka sveikatos sferoje, nes farmacininkas teiks vis daugiau paslaugų. Viena iš tokių paslaugų – e. recepto pratęsimas, kurio įgyvendinimas jau sparčiai artėja. Tai neabejotinai leis sumažinti milžiniškas pacientų eiles poliklinikose ir ligoninėse.
Vis dėlto didėjant vaistininko teikiamų paslaugų spektrui neišvengiamai privalės augti ir darbo užmokestis. Tik kyla klausimas, kas padengs šiuos papildomus kaštus – Privalomojo sveikatos draudimo fondas ar darbdavys?
Klausausi ir viduje pavydžiu jūsų pacientams, vaistinės klientams, – tiek daug altruizmo esate sukaupęs! Didelė laimė Kudirkos Naumiesčio gyventojams turėti šalia tokį nuoširdų vaistininką… Ir vis dėlto ar niekada nebuvo kilę dvejonių, kad galbūt reikėjo rinktis kitą profesiją?
Ne, nė akimirkos nesigailėjau, kad pasirinkau vaistininko profesiją, ji labai įdomi ir prasminga. Be to, nebūčiau susipažinęs su tokia gausybe įdomių žmonių.
O jei gyvenimo aplinkybės nebūtų susiklosčiusios taip, kaip dabar – kas būtumėte, jei ne vaistininkas?
Jei ne farmacija, greičiausiai šiandien dirbčiau chemijos mokytoju.
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Almanto Klevinsko asmeninio archyvo nuotraukos