Dvidešimt trečius metus skaičiuojančios Kėdainiuose veikiančios privačios vaistinės (UAB „Kaštonų vaistinė“) direktorius Dalius Vansevičius neįsivaizduoja darbo be savo pavaduotojos, žmonos Elenos, šalia… Eleną jis vadina savo mokytoja, nes jei ne ji, kažin ar kada nors būtų kilusi mintis dirbti vaistininku, juolab steigti privačią vaistinę… Tiesa, kaip kartais Dalius ir Elena tarpusavyje pajuokauja, nors daug metų jiedu dirba kartu, darbe beveik… nesusitinka. Nes kiekvienas turi savų veiklų, pareigų ir rūpesčių.
Vansevičiai prie savo vaistinės Kėdainiuose
Vansevičiai neslepia: dėl to, kad dabar jie – laiminga šeima, pirmiausia yra dėkingi farmacijos studijoms tuometės Kauno medicinos akademijos (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Farmacijos fakultete, kur vienas kitą pirmąkart pastebėjo ir kurį laiką draugiškai bendravo.
Ne iš karto Dalius Elenai krito į akį (ir atvirkščiai), bet jau po studijų tęsęsi kurso draugų susitikimai, kuriuose abu mielai sudalyvaudavo, pamažu subrandino taurius jausmus, kuriuos galiausiai vainikavo santuoka.
Susipažinkime.
Elena: Gyvenau ir augau Šiaulių rajone, Micaičiuose. Mokiausi Kuršėnų trečiojoje vidurinėje mokykloje. Vidurinę mokyklą baigiau 1990 metais ir tais pačiais metais įstojau į Kauno medicinos akademijos Farmacijos fakultetą. Studijas baigiau 1995 metais.
Dalius: Gimiau ir augau Pelėdnagiuose – gražioje gyvenvietėje visai netoli Kėdainių. Mokiausi Kėdainių J. Paukštelio vidurinėje mokykloje. Po vidurinės mokyklos įstojau į Kauno medicinos akademiją mokytis farmacijos.
Su studijų draugais ir draugėmis
Kodėl pasirinkote farmaciją?
Elena: Kai dar buvau moksleivė, kartą sesuo mane pasikvietė pasikalbėti. Ji pasiteiravo, kuo užaugusi ketinu būti. Mokiausi labai gerai, todėl galėjau pasirinkti, kur studijuoti. Galvojau apie archeologiją Vilniaus universitete – įsivaizdavau, kad būtų labai įdomu ir smalsu kasinėti, tyrinėti… Tada sesė pasiūlė: o jei mamos svajonę įgyvendintum? Žinojau, kad mamytė labai norėjo tapti vaistininke, bet anais sunkiais laikais jos nepriėmė, kadangi nebuvo komjaunuolė… Be to, vaistininko kelią jau buvo pasirinkęs mano pusbrolis Bronius Šerkšnas. Ir man farmacija nebuvo svetima – nuo aštuntos klasės su geriausia drauge Nijole vasaros metu dirbdavome Kuršėnų vaistinėje. Pamenu, abi su Nijole pasitarėme ir nuėjome pas Kuršėnų vaistinės vedėją Kačionienę pasiklausti, ar nereikėtų kokios pagalbos. Vedėja nustebo: kitus vaikus mamos atveda, prašo priimti padirbėti, o mes be jokių tarpininkų darbo ieškom! Ir priėmė! Buvome pirmosios moksleivės, kurioms pavyko gauti darbą vaistinėje! Daug ko išmokome – ir vaistus fasuoti, ir medžiagas sverti, ir gydomuosius miltelius gaminti – šios žinios vėliau labai pravertė… O kai abi su Nijole po vidurinės mokyklos apsisprendėme stoti į farmaciją, visas kaimas šaipėsi, esą niekur mes neįstosim. Įstojome. Ir tapome vaistininkėmis. Iki šiol su Nijole Raudoniene bendraujame šeimomis, kartu su antrosiomis pusėmis esame vieni kitų vaikų krikštatėviai.
Dalius: Taip jau susiklostė, kad man mokantis vidurinėje mokykloje tėtis atsidūrė ligoninėje. Lankydamas jį susipažinau su palatos gydytoja, kurios nei vardo, nei pavardės, deja, neatsimenu. Besikalbant ji manęs paklausė, kur planuoju studijuoti, baigęs vidurinę mokyklą. Atvirai ir nuoširdžiai pasisakiau, kad domina istorija, tai gal ir norėčiau gilintis į šią sritį. O ji man – būk gydytoju! Oi, ne, bijau kraujo! Ai, tada, sako, stok į farmaciją, vaistinėj kraujo nebus. Mano tėčiui toks gydytojos pasiūlymas irgi labai patiko, jis taip pat paragino mane rinktis būtent farmaciją. O aš ir nesipriešinau… Gaila, kad nežinau, kur dabar ta gydytoja gyvena, girdėjau, kad išvykusi į Didžiąją Britaniją. Su malonumu jai padėkočiau, kad davė tokį puikų patarimą, kad mano gyvenimą nukreipė tokia gera vaga…
Pirmoji pažintis su antrąja puse.
Elena: Studijų metais su Daliumi beveik nebendravome, ir greičiausiai dėl to, kad mokėmės skirtingose grupėse: aš – trečiojoje, Dalius – antrojoje. Tačiau puikiai prisimenu, kad pirmasis mudviejų akių kontaktas įvyko dar stojant į Kauno medicinos akademiją, prieš lietuvių kalbos egzaminą (kuris, beje, buvo vienintelis stojamasis egzaminas). Pamačiusi Dalių, nustebau – ką tas vaikinas čia veikia? Mat tada vaikinai buvo atleidžiami nuo stojamojo egzamino, kad išvengtų tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Būtent dėl to mudviem su Nijole buvo šiek tiek pikta.
Prieš keliasdešimt metų…
Dalius: Ir aš atsimenu tą mūsų pirmąjį susitikimą. Tiesiog pamiršau, kad vaikinams egzamino laikyti nereikia, ir nuėjau… Elenutė buvo su drauge ir mane piktai nužvelgė, tarsi klausdama: ko čia atėjai, juk vis tiek priims! Vėliau mudviejų keliai susikirsdavo, bet jei ir susitikdavome, jokie romantiški santykiai nesimezgė, bendraudavome tik kaip kurso draugai.
Pirmasis pasimatymas.
Elena: Tiesą sakant, aš „pirmojo pasimatymo“ neatsimenu. Turbūt jo ir nebuvo… Po studijų likau dirbti Kaune, o Dalius išvyko į Vilnių. Su Kaune likusiais kursiokais kas mėnesį ar du susiorganizuodavome susitikimus. Kartais į šiuos susitikimus atvažiuodavo ir Dalius. Visi smagiai pabendraudavome, nueidavome į kavinę, papokštaudavome. Didmeninėje įmonėje dirbęs Dalius po kurio laiko išvyko į stažuotę Didžiojoje Britanijoje, o grįžęs vėl atvažiavo į kurso susitikimą, papasakojo įspūdžius, buvo įdomu pasiklausyti. Taip pamažu, net patys nejausdami, ėmėme bendrauti dažniau ir dažniau… Ir kuo toliau, tuo labiau jautėme, kad panašūs mūsų požiūriai, kad sutariame daugeliu klausimų.
Dalius: Ir man tas „pirmasis pasimatymas“ nelabai įsiminęs… Gal dėl to, kad studijų metais buvome tik kurso draugai. Leisdami laiką su buvusiais kursiokais, nejučia su Elenute atrasdavome bendrų temų ne tik apie laisvalaikį, pramogas, bet ir apie darbą. Kartą susimąstėme – o gal iš mudviejų išeitų nebloga komanda? Nebuvome piemenys, artėjome link trisdešimties metų, todėl nusprendėme nebedelsti – ryžomės sukurti šeimą.
Vansevičių vestuvės
Darbas.
Elena. Nuo ketvirto kurso dirbau „Čemeryje“ – pirmieji mano profesiniai mokytojai buvo Violeta ir Bronius Šerkšnai. Vėliau vaistininkystės paslapčių sėmiausi „Jotvingių“ vaistinėje (vadovavo Laimutė Petraitienė). Vaistinių tinkle dirbti neteko.
Dalius. Vaistinių tinkluose neteko dirbti ir man. Pirmoji darbovietė – didmeninė įmonė „Farmeka“. Beje, neturėjau minčių dirbti vaistinėje, kol pradėjome bendrauti su Elena. Ji, jau įgijusi darbo vaistinėje patirties, tapo mano mokytoja.
Tiek aš, tiek Elenutė esame įsitikinę, kad dirbti savo vaistinėje, saviems klientams, turėtų būti kiekvieno vaistininko svajonė.
Išdrįsome apie tai pasvajoti ir mes – ir štai jau trečią dešimtmetį esame ten, kur ir turėjome būti – savojoje vaistinėje.
Atokvėpio akimirka vaistinėje
Vyras – direktorius, žmona – jo pavaldinė, nors iš tikrųjų būtent Elena išmokė Dalių vaistininkystės paslapčių?
Elena ir Dalius: Esame viena komanda. Dirbame daug – pasibaigus oficialiam vaistinės darbo laikui ir uždarius duris, mums darbo diena nesibaigia, o bendravimas su klientais abiem yra viena maloniausių veiklų. Tiesa, tai tik „ledkalnio viršūnė“. Yra begalė „nematomų“ darbų, mat tiek vienam, tiek kitam tenka pabūti ir vaistininku, ir vadybininku, ir raštininku, ir konsultantu, ir paprastu, išklausyti bei paguosti gebančiu žmogumi.
Darbe ir namie – visada kartu. Ar kartais nesinori pabūti vienumoje, vienam nuo kito pailsėti?
Elena: Kartais pajuokaujame, kad darbe beveik nesusitinkame. Nes vienas užsiima vienais darbais, o kitas – kitais. Anksčiau dirbome penkiese, o dabar vaistinėje esame likę tik dviese.
Dalius: Kol gyvenome Pelėdnagiuose, juokdavomės, kad kartu praleidžiame apie 10 minučių, važiuodami į darbą, ir panašiai tiek pat – grįždami atgal.
Kai vaikai buvo dar visai maži…
Ar darbo problemas nešatės į namus, ar esate sutarę namuose apie darbą nekalbėti?
Elena: Neįmanoma namie atsiriboti nuo darbo reikalų, problemų, ypač kai kartu dirbi. Todėl po darbo „dirbame“ ir namuose.
Dalius: Taigi galima sakyti, kad dirbame 24 valandas per parą (juokiasi – V. G).
Santuoka.
Elena: Mūsų vestuvės buvo ypatingos – priminė kelionę. Maršrutas buvo toks: Kauno rotušė – Farmacijos muziejus – Pelėdnagiai – Dotnuvos bažnyčia – Kryžių kalnas – Kuršėnai. O kitą dieną – Šatrijos kalnas. Šioje „kelionėje“ dalyvavo mūsų geriausi draugai. Beje, draugai padovanojo nepakartojamą staigmeną – bernvakarį ir mergvakarį vienu metu.
Dalius: Tenka pripažinti: jei ne farmacijos studijos, nebūtume susitikę ir susituokę. Taigi abu dėkingi likimui už tai, kad esame kartu, kad jaučiamės laimingi.
Privati vaistinė
Elena: Dar prieš vestuves ėmėme kalbėtis apie bendrą veiklą ateityje, tai yra apie nuosavą vaistinę. Dalius vaistinėje nebuvo dirbęs, tačiau daug patirties buvau spėjusi sukaupti aš. Supratome, kad lengva nebus, bet surizikavome. Mūsų vaistinė gyvuoja jau dvidešimt trečius metus.
Dalius: Steigti privačią vaistinę – taip, tai buvo Elenutės idėja. Ji viską konkrečiai suformulavo, sustrategavo – neišėjo nė pasiginčyti. O ir ginčytis, tiesą sakant, nebuvo dėl ko, nes viskas, ką Elenutė suplanavo, buvo labai apgalvota. Beliko tik pasidžiaugti jos sumanumu. Jei ne Elenutė, vaistinėje turbūt niekada nebūčiau dirbęs. Beje, pradėjus dirbti vaistinėje, man net delnai suprakaituodavo nuėjus į oficiną – taip jaudindavausi… Didmeninėje įmonėje, kur iki tol dirbau, buvo visai kitokia darbo specifika – užsakymai, vaistų pardavimai… Čia – visai kas kita.
Atžalos.
Elena ir Dalius: Turime du sūnus – Dominyką ir Vitą. Dominykas tik metais vyresnis už „Kaštonų vaistinę“ – dabar jam dvidešimt treji. Jaunėlis Vitas – šešiolikmetis, mokosi dešimtoje klasėje.
Tėtis su sūnumi
Pomėgiai.
Elena: Kol vaikai buvo maži, bent savaitei pabėgdavome į pajūrį, į Kuršių Neriją. Nuo seno mūsų šeimai labai patinka dviračių žygiai: vaikai labai mėgdavo tandemą su tėčiu, kol galiausiai išmoko važiuoti savarankiškai.
Dalius: Daug laiko praleidžiame sode – darbas lauke ramina, suteikia jėgų. Ne veltui japonų patarlė byloja: „Nori būti laimingas vieną naktį – pasigerk, nori būti laimingas metus – vesk, nori būti laimingas visą gyvenimą – pradėk kurti sodą.“
Ar norėtumėte, kad vaikai, ar bent vienas iš jų, pasirinktų farmaciją, pratęstų šaunias šeimos profesines tradicijas?
Elena: Vyresnėlis sūnus, Dominykas, buvo įstojęs į farmaciją, bet apsigalvojo, iki šiol vis dar ieško savojo profesinio kelio. Domina daug kas… Jaunėlis neseniai turėjo pasirinkti, ką kitąmet mokytis A lygiu, ir supratome, kad jo pasirinkimai su farmacija nesikirstų. Jis lankėsi aukštųjų mokyklų mugėje ir parsivežė LSMU informacinių bukletų. Taigi turime vilčių, kad Vitas galbūt pratęs mūsų šeimos profesines tradicijas. Jokia paslaptis, žinoma, kad tuo būtume labai patenkinti…
Užrašė Virginija Grigaliūnienė
Vansevičių asmeninio archyvo nuotraukos