Neda Jonaitienė1, prof. dr. Diana Žaliaduonytė1, 2,
1 LSMUL Kauno klinikų Kardiologijos klinika;
2 LSMU Kauno ligoninės Kardiologijos skyrius
Širdies nepakankamumas (ŠN) tampa vis stipriau augančia, svarbia visuomenės problema dėl didelio sergamumo, didelio hospitalizacinio gydymo poreikio ir mirštamumo. Nuo širdies ir kraujagyslių ligų kasmet miršta 17,9 mln. žmonių, o 9,6 proc. iš jų – nuo ŠN [1]. Būtent dėl to siekiama surasti biožymenis, kurie padėtų užtikrinti savalaikę ŠN diagnozę, įvertinti gydymo efektyvumą, būtų informatyvūs prognoziniai veiksniai. Tai paskatino geriau pažvelgti į ŠN patofiziologiją. ŠN patofiziologija sudėtinga, apima daugiamolekulinių mechanizmų sąveiką (nuo uždegimo iki hormoninių mechanizmų) [2].
Naujieji ŠN biožymenys, apimantys fermentus, hormonus ir kitas biologines medžiagas, tampa vis svarbesni kasdienei medicininei praktikai, nes jų lengvas patikimos informacijos kiekybinis įvertinimas svarbus nustatant diagnozę ir prognozę [2]. Vis dėlto, naujojo biožymens paieška ir klinikinio potencialo įvertinimas turi atitikti kriterijus: tyrimas turi būti pigus, greitai prieinamas, tiksliai įvertinamas, taip pat turi suteikti papildomos reikšmingos medicininės informacijos, kurios nėra gaunama atlikus klinikinį ištyrimą [3]. Ilgą laiką rutiniškai naudojami natriuretiniai peptidai (NP): smegenų (B tipo) natriuretinis peptidas (BNP) ir N galinis smegenų natriuretinis pro peptidas (NT-proBNP), yra naudingi įtariant ŠN diagnozei patvirtinti ar atmesti bei vertinti prognozę, tačiau visiškai netinkami gydymo efektyvumui vertinti. Būtent dėl to, siekiant pagerinti ŠN sergančių pacientų priežiūrą, ieškoma vis daugiau naujų ŠN biožymenų, kurie padėtų vertinti gydymo efektyvumą ir priimti sprendimus koreguojant medikamentinę terapiją [4].
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2024 m. Nr. 6