Silvija Šilgalytė-Zubernienė
Studijų metai ir laida
Kauno medicinos universitetas (2003–2008 metai). Vienuoliktoji laida.
Pasirinkimas
Esu žemaitė, kilusi iš Skuodo rajono, Kubiliškės kaimelio. Baigiau Skuodo Pranciškaus Žadeikio vidurinę mokyklą (dabar – gimnazija). Kodėl pasirinkau farmacijos studijas? Kai tik pradėjau mokykloje mokytis chemijos, supratau, kad būtinai rinksiuosi profesiją, susijusią su chemija, nes man šis dalykas buvo be galo įdomus. Mokydamasi 11 ir 12 klasėse baigiau chemikų mokyklą prie Vilniaus universiteto, o ten mane labai sužavėjo Biotechnologijos institutas. Nusprendžiau, kad biochemijos studijų programą Vilniaus universitete arba taikomosios chemijos programą Kauno technologijos universitete rašysiu pirmuoju numeriu – tik dar svarsčiau, kur pasirinkti studijas – Vilniuje ar Kaune. Ir štai bebaigiant dvyliktą klasę viena draugė prasitarė labai norinti stoti į farmaciją. Ji jau buvo išsiaiškinusi, kad šioje studijų programoje yra labai daug chemijos rūšių. Tik dar pridūrė, kad į farmaciją labai sunku, gal net neįmanoma įstoti, nes labai daug norinčių. Mane tokia informacija iškart suintrigavo, užkabino. Juk chemija man šitaip patinka, mokytis chemijos man – didžiulis malonumas, tai kodėl nepabandžius? Maža to, esu iššūkių mėgėja, o į chemijos krypties studijas KTU ar VU, žinojau, mane priimtų be konkurso, nes tiems, kurie baigę jaunųjų chemikų mokyklą, pridedama papildomų balų. O čia jau reikėtų pačiai pasistengti. Na, pamaniau, pabandysiu. Ir įstojau! Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent farmaciją, nes ką būčiau veikusi, baigusi chemiją? Laboratorijoje, vienumoje dirbti – ne man, nes nuo mažens labai patiko bendrauti. Vaistinėje juk bendraujama nuo darbo pradžios iki pabaigos…
Silvija su studijų grupės draugais
Pirmasis įspūdis apie grupę
Pirmiausia noriu akcentuoti tai, kad studijuoti į Kauną vykau šio miesto visiškai nepažinodama! Tai buvo pirmasis kartas, kai, jau kaip studentė, apsilankiau Kaune! Vilniuje kelerius metus mokiausi chemikų mokykloje, tai jau visai neblogai su miestu buvau susipažinusi, o Kaunas man buvo visiškai nežinomas, paslaptingas… Gavau bendrabutį, kambaryje apsigyvenau su grupės drauge – kartu eidavome į paskaitas, pasivaikščioti, susipažinti su miestu – ir nerimo iškart sumažėjo.
Pirmasis įspūdis apie būsimą studijų grupę buvo labai geras. Smagu, kad toks ir liko. Kauniečių buvo tik dvi merginos – kiti suvažiavo mokytis į Kauną iš visos Lietuvos: Raseinių, Skuodo, Vilniaus, Rokiškio.
Gana greitai susilipdėme, buvome labai draugiški, linksmi, visada pasiruošę vienas kitam padėti. Grupėje iš viso buvo 11 studentų, du iš jų – vaikinai. Tiesa, kiek vėliau vienas iš šių vaikinų perėjo mokytis į odontologiją, o trečiajame kurse vienas vaikinas prisijungė prie mūsų grupės.
Tiesa, visiems laikams atsiminsiu ir vieną vienintelį keblumą, tapus farmacijos studente: aš, gryna žemaitė, ir kalbėjau žemaitiškai, o daug kam ši tarmė nebuvo gerai suprantama. Tad kurį laiką teko pavargti, kol grupiokai mane pradėjo suprasti (šypteli – V. G.).
Studijos
Visą gyvenimą prisiminsiu nuotykį, vos prasidėjus studijoms. Kadangi Kauno dar nepažinojau, važiuodama troleibusu į Centrinius rūmus išlipau ne toje stotelėje. Ėmiau dairytis, kaip čia greičiau pasiekti rūmus, nes jau tuoj turi prasidėti paskaita. Ten, kur dabar Akropolis, tuo laiku buvo krūmynai, šabakštynai, dar tokia aukšta mūrinė tvora. Matau savo rūmus, o kaip juos greitai pasiekti – nesugalvoju. Ir ką gi – staigiai užsiropščiau ant tos tvoros ir persisvėriau į kitą pusę. Laimė, į paskaitą nepavėlavau.
Dar viena akimirka iš studentiškų laikų
Iš studijų laikų įsiminė ir grupės krikštynos. Pamenu, visi apsivilkome baltais chalatais ir buvome „nuginti“ į Laisvės alėją, kuria pražygiavome; po to – į Nemuno salą. Ten vyresnių kursų studentai iš mūsų kaip reikiant išsityčiojo – „pašventino“ kiaušiniais, ištepliojo miltų ir aliejų mišiniu, šprotais… Iki šiol pamenu, koks baisus kvapelis nuo mūsų sklido… Kai po krikštynų troleibusu važiavau į bendrabutį, net buvo nepatogu dėl to kvapo… Grįžusi namo, gerokai pavargau, kol išsiploviau riebalais apipiltus plaukus. Tada iš tiesų buvo apmaudu, bet dabar tik juokas ima. Yra ką prisiminti!
Nepamirštu ir grupės cementovkės, kuri vyko bendrabučio salytėje. Susirinko visas kursas, taigi pašėlome visi kaip reikiant. Dar ir nuotraukų iš to vakarėlio turiu.
Grupės „cementovkė“
Mūsų grupės seniūnė buvo kaunietė ir jau turėjo automobilį, tad prireikus ir mus pavėžėdavo, pasirūpindavo grupės draugais. Ne sykį kartu važiavome į Karmėlavą valgyti garsiųjų cepelinų – tokio dydžio cepelinus ten pamačiau pirmą kartą gyvenime! Kartais susiorganizuodavome smagius vakarėlius kauniečių tėvų soduose. Žodžiu, tikrai yra ką prisiminti…
Bet tai nereiškia, kad mes tik šventėmis būdavome gyvi! Mokėmės, ir uoliai mokėmės. Jei kuris ko nesupranta – puldavome padėti. Man ne tik chemija, bet ir matematika labai gerai sekėsi, tai būdavo, kad visa grupė sulekia pas mane į bendrabutį, ir vyksta „mini paskaitos“.
Dėstytojas
Labiausiai įstrigo atmintin profesorė Nijolė Savickienė. Pamenu, ji labai greitai kalbėdavo, per trumpą laiką pateikdavo labai daug informacijos. Aš norėjau viską užsirašyti, todėl labai skubėdavau, rašydavau trumpindama, o grįžusi į bendrabutį visą jos paskaitą iš naujo šifruodavausi ir gražiai persirašydavau. Profesorė buvo ir labai miela, ir pakankamai griežta. Augalus taip išmokome, kad eidama per pievas pamačiusi kokį augalą pirmiausia jį mintimis įvardydavau lotynišku pavadinimu, o jau tada bandydavau prisiminti, kaip jis vadinasi lietuviškai (juokiasi – V. G.).
Savitos, įtraukiančios būdavo ir doc. Tauro Meko paskaitos. Nepaprastai įspūdingas Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus, jame esanti senovinė vaistinė.
Egzaminas, įskaita
Kaip jau minėjau, mokslai sekėsi gerai, tad nereikėjo nei vargti dėl įskaitos, nei kartoti neišlaikyto egzamino kursą, ruošiantis jį perlaikyti. Aš mėgau mokytis. Ne, tai nereiškia, kad buvau moksliukė ar visažinė – pasitaikydavo, kai gaudavau ir prastesnį įvertinimą. Tik chemijos pažymiai išties būdavo labai geri.
Visuomeninė veikla, laisvalaikis
Šiuo klausimu negaliu pasigirti – nei šokau, nei dainavau, nei kokias svarbesnes visuomenines pareigas turėjau. O taip nutiko dėl to, kad, dar mokydamasi trečiame kurse, ištekėjau, ir, galima sakyti, visą laisvą laiką skirdavau vyrui Povilui. Jis irgi kilęs iš Mosėdžio (Skuodo rajono), mokėsi Kauno technologijos universitete, tuo laiku jau buvo ketvirtakursis, taigi kartu ir leisdavome laisvalaikį. Tiesa, Povilas buvo tarsi mūsų dar vienas grupiokas, nes labai pritapo prie studijų draugų – jei kur važiuodavome ar ką suplanuodavome, visada pasikviesdavome ir Povilą.
Studijos baigtos! Po paskutinės paskaitos…
Darbas
Baigusi ketvirtą kursą pradėjau dirbti Skuodo vaistinėje, vaistininko asistente. Tiesą sakant, darbą man surado vyras Povilas. Jis nuėjo į privačią miesto vaistinę ir drąsiai paklausė, ar nereikėtų darbuotojos vasarai. Ir priėmė! Man tai buvo labai gera praktika. Tuometė vaistinės vedėja Onutė buvo sukaupusi be galo daug profesinės patirties, turėjo labai daug žinių, be to, ji buvo linksmų plaučių moteris, tad nuobodu niekada nebūdavo. Gal dėl to ir po penktojo kurso, tai yra studijas baigusi, sugrįžau į tą pačią privačią vaistinę. Tiesa, įsidarbinau jos filiale Klaipėdoje. Bet, kaip visi žinome, privačioms vaistinėms nebuvo pyragai, todėl, šiam filialui užsidarius, o draugei pasiūlius, perėjau į „Camelią“. Irgi Klaipėdoje. Regiono vadovai įvertino mano stipriąsias puses ir netrukus pasiūlė vedėjos pareigas didelėje, prekybos centre įsikūrusioje vaistinėje. Jas ėjau apie dešimt metų. Vėliau gavau kvietimą iš „Eurovaistinės“, man buvo patikėtos vaistinės vadovės pareigos.
O štai praėjusią vasarą teko susidurti su nemenkais iššūkiais. Ne, tai ne kažkas blogo… Su šeima nusprendėme keltis gyventi į Plungę. Kadangi iš Plungės į Klaipėdos vaistinę kasdien neprivažinėsiu, teko ieškotis darbo šiame gražiame miestelyje. Likau tame pačiame vaistinių tinkle, „Eurovaistinėje“. Kol kas dirbu kaip mobili vaistininkė, taigi konkrečios vaistinės neturiu – važinėju, kur prireikia – ar į Skuodą, ar į Rietavą, ar to paties Plungės rajono miesteliuose apsilankau. Tikiuosi, kad greitai atsiras ir nuolatinė darbo vieta.
Ką jau spėjau pastebėti – kad šio Žemaitijos rajono gyventojai yra kiek kitokie, nei įsikūrusieji didmiesčiuose. Čia žmonės paprastesni, labai pagarbiai bendrauja su vaistininku, pasitiki juo. Klaipėdoje pasitaikydavo visko, ypač iš jaunimo pusės – kartais pasijausdavau, kad ne aš esu vaistininkė, o esantieji man iš kitos prekystalio pusės (juokiasi – V. G.).
Esu pastebėjusi aktualią šių dienų problemą, kurią mums, vaistininkams, išspręsti gan sunku: vaistinės klientai perka ir vartoja per daug visokių preparatų. Išgirdo reklamoje – ir jau skuba į vaistinę, prašo to ar kito. Pasiteiravus, ar tikrai tų papildų reikia, labai nenori pripažinti, kad gal ir nelabai, bet, va, kažkur girdėjo, kad verta vartoti, ypač vyresniame amžiuje. Šiuo klausimu jie net vaistininkų nenori klausyti – parduok, ir viskas. O kai vietoj papildų pasiūlai daugiau pajudėti, pasportuoti, pasivaikščioti gryname ore – kitas, žiūrėk, net supyksta. Gan sunku pakeisti įsitikinimus, nusistovėjusį požiūrį. Kam tos pastangos, jei, kaip dažnas pacientas tikisi, išgersi piliulę, ir užplūs sveikata, energija!
Susitikimai su grupe
Susitikimų su grupe yra buvę, bet turbūt ne tiek, kiek norėtųsi. Į tokius susitikimus vykstame su vaikais, šeimomis, o šiais aktyviais, skubėjimo laikais visi esame užsiėmę, turime daug savų reikalų, todėl sunku viską susiderinti. Kelios mano grupės draugės ištekėjusios už užsieniečių (viena – už italo, kita – už izraeliečio), išvykusios gyventi svetur, todėl joms dar sunkiau prisitaikyti, kad galėtų atvykti į grupės susitikimus. Tiesa, Italijoje gyvenanti kolegė kartą susitikime dalyvavo.
Susitikimus su buvusiais grupės draugais tam tikra prasme atstoja konferencijos, seminarai, vaistininkų suvažiavimai, kuriuose dalyvaujame, susitinkame, maloniai pabendraujame, pasipasakojame, kaip sekasi, kokie ateities planai ar sumanymai. Esu pastebėjusi, kad visi vaistininkai yra labai draugiški, paslaugūs, nesvarbu, kad dirbame skirtinguose, taigi ir konkurencinguose tinkluose.
Užrašė Virginija Grigaliūnienė
Nuotraukos iš Silvijos asmeninio albumo