Įrodyta, kad ūmių koronarinių sindromų (ŪKS) metu taikoma perkutaninė vainikinių arterijų angioplastika padidina pacientų išgyvenamumą, sumažina miokardo infarkto riziką, o sergant stabilia išemine širdies liga (IŠL) sumažina krūtinės anginos dažnį ir pagerina fizinio krūvio toleravimą. Tačiau ar perkutaninė intervencija gerina išgyvenamumą ir mažina miokardo infarkto riziką stabilios IŠL metu?
COURAGE (angl. Clinical Outcomes Utilizing Revascularization and Aggressive Drug Evaluation) tyrimo metu 2287 tiriamiesiems taikyta perkutaninė intervencija ir optimalus gydymas vaistais ar tik optimalus gydymas vaistais. Visiems tiriamiesiems nustatyta ≥70 proc. stenozė ir kartu objektyvūs išemijos požymiai arba ≥80 proc. stenozė ir kartu klasikine krūtinės angina. Tyrime negalėjo dalyvauti pacientai, kurių kairiojo skilvelio išstūmio frakcija buvo mažesnė nei 30 proc. 94 proc. tiriamųjų perkutaninės intervencijos grupėje buvo įdėti stentai (97 proc. nedengti), 41 proc. – daugiau nei vienas stentas. Tiriamieji buvo vidutiniškai stebėti 4,6 metus. Abiejose grupėse mirties ir miokardo infarkto dažnis buvo panašus (perkutaninės intervencijos 19,0 proc., gydant tik vaistais – 18,5 proc.). Be to, nesiskyrė ir stacionarizavimo dėl ŪKS skaičius, insulto dažnis. Tačiau tiriamiesiems, kuriems buvo atlikta perkutaninė intervencija, statistiškai patikimai rečiau prireikė revaskuliarizacijos, 1 ir 3 metus po tyrimo rečiau kartojosi krūtinės anginos priepuoliai. Šio tyrimo rezultatai patvirtina dabartines nuostatas, kad, esant stabiliai IŠL, perkutaninę intervenciją galima saugiai atidėti.
N Engl J Med 2007 Mar 27; [Epub ahead of print]