Personalizuota (kitaip asmeniniams poreikiams pritaikyta) medicina (PM) nėra naujiena. Visą laiką prieš skirdami gydymą, gydytojai atkreipdavo dėmesį ne tik į pagrindinę ligą, bet ir į tokias paciento savybes, kaip antai lytį, amžių, gyvybiškai svarbių organų būklę. Karaliai, norėdami užtikrinti geriausią gydymą, turėjo asmeninius gydytojus.
Per pastarąjį šimtmetį gydytojai sukūrė ir ištobulino daugelį įvairių laboratorinės, patologinės ir radiologinės diagnostikos metodų, kad geriau pažintų kiekvieną pacientą, tiksliau parinktų tinkamą jam gydymą ir galėtų stebėti šalutinį jo poveikį. Kasdienėje gydytojo praktikoje galima rasti daugybę tradicinės PM pavyzdžių. Tačiau dabar matyti, kaip jos vietą užima molekulinė PM, kada biocheminiais ir mikrobiologiniais tyrimais galima nustatyti tikslią diagnozę, sudaryti prognozę, parinkti gydymą, sekti ligos eigą ir galbūt netgi sukurti naujus preparatus, idealiai pritaikytus konkrečiam pacientui. Ši PM rūšis nuo savo pirmtakės skiriasi tuo, kad ligos stadija nustatoma molekuliniame lygmenyje, o ne remiantis patologinio tyrimo rezultatais. Visa tai yra įmanoma dėl laimėjimų biologijos, chemijos, genetikos srityje ir technikos pažangos.
Kol kas plačiausiai molekuliniai tyrimai yra taikomi onkologijoje. Jau įrodyta, kad daugelio vaistų veiksmingumas arba šalutinis poveikis priklauso nuo organizmo turimų receptorių ir gaminamų baltymų. Vienas pavyzdžių yra Herceptin. Šis preparatas itin veiksmingai veikia krūtų navikus, gaminančius augimo faktoriaus receptorių HER2 perteklių. Taip pat nustatyta, kad atsakas į hormonų terapiją yra geresnis, jeigu krūties naviko audinyje yra estrogenų ir progestino receptorių. Tačiau neseniai buvo atrasta, kad tamoksifenas, jau aktyvus hormonų preparatas, turi būti metabolizuojamas į aktyvesnę formą fermento CYP2D6, kuris užtikrina didžiausią poveikį. Nustačius šio fermento nepakankamumą ir naviko jaurumą estrogenams ir progestinui, galima vietoje tamoksifeno skirti jau jo aktyvios formos endoksifeno. Remiantis molekulinių tyrimų rezultatais, gydymas parenkamas ir sergantiems onkologinėmis virškinamojo trakto, kraujo ligomis. Be to, jie jau po truputį skina sau kelią į kardiologiją, psichiatriją, infekcines ligas.
Taigi netolimoje ateityje rutininio kraujo tyrimo metu bus įmanoma nustatyti 3000 genų ir 140 000 pavienių nukleotidų. Vienu kartu viename kraujo ar biopsinės medžiagos mėginyje jau dabar galima nustatyti 100–1000 baltymų. Tokiu būdu laboratorinės diagnostikos specialistai labiau dalyvaus paciento gydyme, tačiau naujovės pareikalaus gilesnių daugelio sričių žinių.
Straipsnis išspausdintas žurnale „Farmacija ir laikas“, 2009 m.