Kvėpavimo takų infekcijos – dažniausios ligos, kuriomis sergama visus metus, tačiau pikas stebimas atšalus orams. Nuo senų laikų gydant šias ligas svarbi vieta skiriama augaliniams preparatams.
Dažniausiai prienosinių ančių uždegimas vystosi kaip peršalimo komplikacija. Dėl osteomeatlinio komplekso blokados vystantis prienosinių ančių uždegimui išburksta gleivinė, kaupiasi sekretas, susidaro sąlygos prisidėti bakterinei infekcijai. Šie veiksniai sukelia staigų ūmaus rinosinusito simptomų pasireiškimą. Tipiniu atveju rinosinusitui būdinga nosies užburkimas, pūlingos nosies išskyros, sekreto tekėjimas užpakaline ryklės dalimi, kosulys, galvos, veido skausmas, bendras silpnumas, karščiavimas. Vaikams simptomai gali būti nespecifiniai. Daugeliu atveju diagnostikai pakanka išsamios anamnezės ir objektyvios apžiūros. Auksinis diagnostikos standartas – ančių punkcija. Pagrindinė diagnostikos dilema – susirgimo kilmė. Remiantis klinikinių tyrimų duomenimis, ūmus rinosinusitas ambulatorinėje praktikoje dažniausiai yra virusinės kilmės.
Ūmus bronchitas – dažniausiai vystosi taip pat kaip peršalimo komplikacija. Liga reiškiasi kosuliu, kuris gali būti sausas ar produktyvus, sunkumu krūtinėje, pasunkėjusiu kvėpavimu. Simptomus gali lydėti karščiavimas ir bendras negalavimas. Lėtinis bronchitas diagnozuojamas, kai kosulys tęsiasi mažiausiai 3 mėnesius per pastaruosius 2 metus. LOPL – dažniausia lėtinio bronchito išraiška. Ligai būdingas kosulys, skrepliavimas, progresuojantisdusulys.
Gydymo principai
Tiek ūminis rinosinusitas, tiek bronchitas – dažniausiai virusinės infekcijos, kurių gydymas simptominis. Rekomenduojama gerti skysčių, antipiretikų pagal poreikį, vietinio ar sisteminio veikimo dekongestantų (gydant sinusitą). Bene svarbiausia šių ligų gydymui – sekreto skystinimas bei evakuacija. Remiantis moksliniais įrodymais, sinusitą ir bronchitą efektyviai galima gydyti augaliniais preparatais (pvz., Gelomyrtol)
Eteriniai aliejai seniai žinomi kaip gydomųjų savybių turintys preparatai sergant kvėpavimo takų infekcijomis. Unikaliomis savybėmis pasižymi eterinio aliejaus preparatas – Gelomyrtol. Šio vaisto sudedamoji dalis – standartizuotas mirtolis, kuriame yra trijų monoterpenų: d-limoneno, alfa pineno ir 1,8 cineolio. Cineolis (eukaliptolis) pasižymi stipriu antibakteriniu, analgeziniu, uždegimą mažinančiu, antiseptiniu, antivirusiniu bei stimuliuojančiu poveikiu. Limonenas – monoterpenas, esantis citrusiniuose vaisiuose, pasižymi uždegimą slopinančiu veikimu, taip pat padeda palaikyti sinusų ventiliaciją ir drenažą. Pinenas – monoterpenas, išgaunams iš spygliuočių medžių, daugiausia pušų. Gelomyrtol gaminamas kapsulių pavidalo, kurios skrandyje nėra skaidomos, o tik plonojoje žarnoje, kurioje jis greitas absorbuojamas. Krauju vaistas nukeliauja iki galinių bronchiolių bei sinusų. Gelomyrtol mažina uždegimą, gleivinės paburkimą, gerina mukociliarinio klirenso funkciją, skystina susikaupusį sekretą, padeda pasišalinti žuvusiems audiniams bei mikrobams, taip pat atkurti sinusų drenažą. Vaistas puikiai toleruojamas, tinka ilgalaikiam ne tik rinosinusitui, bet ir ūminiam bei lėtiniam bronchitui gydyti. Sukurtos dvi vaisto dozuotės: 120 mg ir 300 mg – pailginto veikimo vaisto forma.
Vaisto dozavimas
Sergant ūmiu bronchitu ar sinusitu, Gelomyrtol 120 mg reikia vartoti po 2 kapsules 4‑5 kartus per dieną, lėtiniu bronchitu ar sinusitu – po 2 kapsules 3 kartus per dieną. Ūmiu bronchitu ar sinusitu sergančiam žmogui Gelomyrtol forte 300 mg reikia gerti po 1 kapsulę 3‑4 kartus per dieną, sergančiam lėtiniu bronchitu ar sinusitu – po 1 kapsulę 2 kartus per dieną. Ši dozė taip pat rekomenduojama palaikomajam gydymui sinusito gydymui Daugiacentriame tyrime, kuriame dalyvavo 291 pacientai, sirgę nekomplikuotu ūmiu rinosinusitu, įrodyta standartizuoto mirtolio nauda. Kitoje studijoje dalyvavo 331 pacientas, sirgęs ūmiu sinusitu, kuriems 1 savaitę buvo skiriamas Gelomyrtol forte 300 mg 4 kartus per dieną. Gydymo pabaigoje statistiškai reikšmingi rezultatai buvo vaistą vartojusiųjų grupėje nei placebą. Be to, antibiotikų poreikis buvo didesnis tarp placebą vartojusių pacientų. Ūmaus bronchito gydymas Vokietijoje atlikta 2 savaites trukusi studija, kurioje dalyvavo 676 pacientai (> 18 m.), sirgę ūmiu bronchitu, jų FEV1 buvo daugiau nei 7 5 proc. Studijos dalyviams skirtas gydymas: 170 pacientų vartojo Gelomyrtol (300 mg 4 kartus per dieną), 171 – cefuroksimą (250 mg 2 kartus per dieną 6 dienas), 163 – ambroksolį (30 mg 3 kartus per dieną 3 dienas, vėliau 30 mg 2 kartus per dieną), 172 – placebą. Baigus gydymą nustatyta, jog geriausi buvo Gelomyrtol vartojusių pacientų gydymo rezultatai. Nauda gydant lėtinį bronchitą. Studijų duomenimis, Gelomyrtol sumažina lėtinio bronchito paūmėjimų dažnį ir intensyvumą, antibiotikų poreikį. Placebu kontroliuojamojoje studijoje dalyvavo 246 pacientai, sirgę lėtiniu bronchitu, iš kurių 122 vartojo Gelomyrtol forte po 300 mg 3 kartus per dieną, likusieji – placebą. Tirta ilgalaikio (6 mėn.) vaisto vartojimo nauda. Statistiškai reikšmingai mažiau procentų paūmėjimų nustatyta standartizuotą mirtolį nei placebą vartojusiųjų grupėje, be to, buvo mažesnis antibiotikų poreikis, o jų prireikus vartojimo trukmė buvo trumpesnė, lyginant su placebu.
Kitoje atliktoje studijoje įrodyta, jog Gelomyrtol forte pagerina sergančių LOPL pacientų mukociliarinio klirenso funkciją.
Saugus ir efektyvus vaikams
Daugiacentriame 2 savaites trukusiame tyrime tirtas Gelomyrtol efektyvumas vaikams. Studijoje dalyvavo 411 vaikų (4–12 m. amžiaus), sirgusių ūmiu ar lėtiniu rinosinusitu, bronchitu ar abiem ligomis. Vaisto dozė (120 mg ar 300 mg) buvo parenkama atsižvelgiant į vaiko amžių ir svorį. Studijos pabaigoje gydytojai, tėvai ir vaikai buvo patenkinti gydymo rezultatais. Daugiau nei 90 proc. vaikų išnyko galvos, veido skausmas, sekretas nosiaryklėje. Nepaisant jauno vaikų amžiaus, dauguma vaikų (> 80 proc.) nepatyrė sunkumų vartojant vaistą. Nepageidaujamų reiškinių dažnis buvo minimalus (< 1 proc.).
Parengė gyd. Gintarė Paškevičienė
Straipsnis išspausdintas žurnale „Farmacija ir laikas“, 2009 m.
Literatūra: Volker Schulz. Rational Phytotherapy – a reference guide for physicians and pharmacists. 2004.