Ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, kaip antai rinosinusitas, – viena dažniausių priežasčių, dėl kurios kreipiamasi į šeimos gydytoją ar vaistininką. Kadangi neretai sloga palaikoma nerimta liga, pastarąją gydytis bandoma klausiant patarimo vaistinėje.
Neabejotinai rinosinusito paplitimas yra didelis, tačiau tikslus skaičius nėra žinomas, nes dauguma pacientų, sergančių ūmiu rinosinusitu, į gydytojus nesikreipia. Apskaičiuota, jog ūmiu rinosinusitu suaugusieji serga apie 5 kartus per metus, tuo tarpu vaikai – dukart dažniau. Olandijoje atlikta studija pateikia duomenis, jog per metus rinosinusitu serga 8,4 proc. populiacijos. JAV sergamumas siekia apie 14 proc.
Ligos eiga
Rinosinusitas – nosies gleivinės ir prienosinių ančių uždegimas. Rinosinusito terminas pabrėžia anatominių struktūrų, sudarančių viršutinius kvėpavimo takus, svarbą ligos patogenezėje.
Rinosinusitas skiriamas į ūmų, poūmį, lėtinį ir recidyvuojantį. Ši klasifikacija itin naudinga ligos diagnostikai ir gydymui (1 lentelė).
1 lentelė. Rinosinusito klasifikacija
Klasifikacija | Simptomų trukmė |
Ūmus Poūmis Lėtinis Recidyvuojantis | ≤ 4 savaitės 4–8 savaitės negydyti ūmaus rinosinusito simptomai ≥ 8 savaitės. Simptomų ryškumas yra įvairus, tačiau panašūs kaip ir ūmaus rinosinusito. KT ir MRT dažniausiai nustatoma pakitimų > nei 3 ūmaus rinosinusito atvejai per metus |
Virusai ar bakterijos?
Pagrindinė problema, su kuria susiduria gydytojai, – rinosinusito kilmė. Ūmų rinosinusitą dažniausiai sukelia virusai, kurie sutrikdo mukociliarinio barjero funkciją, dėl to sutrinka sinusų drenažas ir vystosi uždegimas. Nepaisant mokslinių tyrimų duomenų, rinosinusitas neretai priskiriamas prie bakterinių infekcijų, todėl neracionaliai skiriami antibiotikai.
Pagrindiniai suaugusiųjų ūmaus bakterinio rinosinusito patogenai: Streptococcus pneumoniae (20–43 proc.),Haemophilus influenzae (22–55 proc.) ir Moraxella catarrhalis (2–10 proc.). Vaikams sukėlėjai yra tie patys, skiriasi tik jų pasiskirstymas – Streptococcus pneumoniae (25–30 proc.), Haemophilus influenzae (15–20 proc.) ir Moraxella catarrhalis (15–20 proc.).
Simptomų trukmė padeda diferencijuoti ligos kilmę. Jei simptomai trunka mažiau nei 10 dienų, tikėtina, jog liga yra virusinės kilmės, tuo tarpu blogėjanti būklė praėjus 5 dienoms po simptomų atsiradimo ar jų trukmė ilgesnė nei 10 dienų leidžia įtarti nevirusines priežastis.
Simptomai
Mukociliarinis klirensas – apsauginis prienosinių ančių ir nosies gleivinės barjeras. Sutrikus šio barjero funkcijai, vystosi prienosinių ančių uždegimas, sunkiau pasišalina sekretas, tai neišvengiamai sukelia staigią ūminio rinosinusito simptomų ir požymių pradžią. Vietiniai simptomai yra šie: užgulusi nosis, išskyros iš nosies ar užryklinio sekreto tekėjimas, tam tikrų veido sričių skausmas ar spaudimas priklausomai nuo pažeisto sinuso lokalizacijos, galvos skausmas, susilpnėjusi uoslė. Kiti simptomai: mieguistumas, silpnumas, karščiavimas, nemalonus burnos kvapas, faringitas. Tie patys simptomai būdingi ūmiam ir lėtiniam rinosinusitui, tačiau jie ryškesni esant ūmiai ligos eigai. Simptomų intensyvumui nustatyti naudojama vaizdo skalė: lengvi simptomai – 0-3, vidutinio sunkumo – > 3–7, sunkūs – >7–10.
Diagnostika
Daugumai pacientų diagnozę nustato šeimos gydytojas. Diagnostikai pakanka detalios anamnezės bei objektyvaus ištyrimo. Pirminėje sveikatos grandyje diagnozuojant ūmų rinosinusitą vaizdo tyrimai nėra reikalingi.
Rinosinusitas diagnozuojamas, esant 2 ar daugiau ūmių simptomų mažiau nei 12 savaičių:
užgulta nosis;
išskyros iš nosies (priekinis ar užpakalinis nosies sekreto tekėjimas)
± veido skausmas/spaudimas,
± uoslės sumažėjimas/nebuvimas.
Ūmiu rinosinusitu dažnai suserga alerginiu rinitu sergantys pacientai, todėl būtina paklausti apie alerginius simptomus: čiaudulįs, vandeningas išskyras iš nosies, nosies ir akių niežėjimą, ašarojimą. Ūminį rinosinusitą tenka diferencijuoti nuo kitų kvėpavimo takų infekcijų ar alerginio rinito (lentelė).
Lentelė. Diferencinė rinosinusito diagnostika
Sinusitas | Alergija | Sloga | |
Veido skausmas ar spaudimas | Taip | Nebūdingas | Nebūdingas |
Nosies užgulimas | Taip | Kartais | Taip |
Išskyros iš nosies | Tirštos, gelsvos, žalsvos | Varijuoja | Balzganos, skystos |
Ligos trukmė | Daugiau nei 10–14 d. | Varijuoja | Mažiau nei 10 d. |
Galvos skausmas | Kartais | Kartais | Kartais |
Apatinių dantų skausmas | Kartais | Ne | Ne |
Pasunkėjęs kvėpavimas | Kartais | Ne | Ne |
Kosulys | Kartais | Kartais | Taip |
Karščiavimas Čiaudulys Sekreto tekėjimas į nosiaryklę | Taip Ne Taip | Ne Taip Ne | Iš pradžių Ne Ne |
Gydymas
Pats efektyviausias nekomplikuoto ūmaus rinosinusito gydymas – simptominis. Gydymo tikslai – palengvinti ar sumažinti ligos simptomus, atkurti prienosinių ančių drenažą, apsaugoti nuo bakterinės superinfekcijos. Rekomenduojamos šios bendrinės priemonės: pakankamai vartoti skysčių, plauti nosį druskos tirpalais, vartoti analgetikų, vietinių ar geriamųjų dekongestantų. Vietiniai dekongestantai ūmiu ligos periodu neturėtų būti naudojami ilgiau nei 3–5 d. Druskos tirpalai suminkština klampų nosies sekretą ir palengvina užgulimą. Antihistamininiai vaistai, nors ir dažnai skiriami, tačiau nėra rekomenduojami ūmiam rinosinusitui gydyti.
Antibiotikai – ar jų reikia?
Antibiotikai neretai klaidingai rutiniškai skiriami ūmiam rinosinusitui gydyti, nes ligą dažniausiai sukelia virusai. Net jei patvirtinamas ūmus bakterinis rinosinusitas, antibiotikų nereikėtų skubėti skirti, paprastai apie 50–70 proc. ligonių pasveiksta per 10 dienų jų nevartodami. Antibiotikų terapija turėtų būti parenkama į labiausiai tikėtinus sukėlėjus (minėti anksčiau). Nusprendus skirti antibiotiką, svarbu parinkti tinkamą terapinę vaisto platumą. Daugeliu atvejų neracionaliai skiriami didelės terapinės platumos antibiotikai, kai efektyvūs siauro veikimo vaistai (2 pav.).
Kai kuriais atvejais antibiotikai turėtų būti skiriami ūmiam rinosinusitui gydyti – esant ligos komplikacijoms, imunosupresijai. Remiantis ekspertų rekomendacijomis, antibiotikų reikėtų vartoti, kai simptomai išlieka ar blogėja po 5 dienų ar labai sunkūs (karščiavimas > 38º ar stiprus skausmas).
Intranazaliniai gliukokortikosteroidai
Intranazaliniai gliukokortikosteroidai – efektyvūs rinosinusitui gydyti, ligonis greičiau pasveiksta. Šie vaistai mažina nosies gleivinės uždegimą ir edemą, taip pagerėja sinusų drenažas ir aeracija, palengvėja ligos simptomai, mažėja superinfekcijos rizika.
Parengė gyd. G. Bankauskaitė. Straipsnis išspausdintas žurnale „Farmacija ir laikas“, 2009 m.
Literatūra:
1. Dermot Ryan. Management of acute rhinosinusitis in primary care: changing paradigms and the emerging role of intranasal corticosteroids. Primary Care Respiratory Journal (2008); 17(3): 148-155.
2. European Position Paper on Rhinosinusitis and Nasal Polyps, 2005.
3.Martin Desrosiers, MD, FRCSC. Diagnosis and management of acute rhinosinusitis. Postgraduate Medicine, Vol 121, Issue3, May 2009.